2015-02-05 17:06:00

Vyskupas K. Kėvalas pasakoja apie susitikimą su Šventuoju Tėvu


Tarp Lietuvos vyskupų, atvykusių į Romą su vizitu „Ad Limina“ – susitikti su Šventuoju Tėvu, melstis prieš apaštalų kapų ir kitose šventose vietose, aptarti įvairių klausimų Šventojo Sosto kongregacijose – buvo ir Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas. Taip pat ir jo paprašėme papasakoti apie apsilankymą Romoje ir ypač susitikimą su popiežiumi Pranciškumi, apie pirmuosius įspūdžius:

Vysk. Kėvalas: Pirmiausia susitinkame su tėvu. Mes, kaip vyskupai, patys kitus stipriname, stengiamės kitiems pagelbėti, į įvairius klausimus atsakydami, bet šį kartą mes buvome tie žmonės, kurie nori būti sustiprinti Šventojo Tėvo ir pasišnekėti tais rūpimais klausimais, kurie dažnai mūsų širdyje nešiojami. Atsakymas tame pokalbyje, kurį šiandien turėjome, buvo labai guodžiantis ir padrąsinantis. Pirmasis įspūdis – šiltumas ir nepaprastumas to žmogaus, kuris toks yra didus savo tarnystėje ir vis dėlto toks artimas savo bendravimo būdu. Buvome pasiruošę tokią oficialią kalbą, vyskupų konferencijos pirmininkas (arkivyskupas G. Grušas – red. past.), bet supratome, kad kalba bus iš širdies, pasidalijimas. Popiežius Pranciškus mums davė toną: (pokalbis) tebūna tarsi žaidimas futbolo aikštėje, kai kamuolys iš vienos pusės siunčiamas į kitą, kad pokalbis būtų atviras, laisvas; kad būtų pasakyta tai, kas svarbiausia. (Pranciškus) sakė: noriu iš jūsų išgirsti apie jūsų kraštą, nes esu gyvenęs kitoje pasaulio dalyje ir jūsų kraštas man nėra pažįstamas; susitikimas su jumis yra susitikimas su visu kraštu.

Kokios temos, kokie akcentai vyravo Jūsų pokalbyje?

Vysk. Kėvalas: Pokalbis pirmiausia prasidėjo nuo šeimos sinodo, kuris vyko praėjusiais metais, šiais metais šie klausimai vėl bus diskutuojami, tad natūraliai pokalbis pakrypo apie šeimą. Mes susiduriame su tokiomis problemomis, kaip skyrybos, 50 procentų susituokusių šeimų patiria, deja, išsiskyrimo dramą. Pradėjome kalbėti kaip padėti tiems žmonėms? Popiežius kalbėjo, kad Bažnyčioje Sinodą turime kaip Dievo dovaną, tai sinodinis, o ne parlamentarinis darbas. Šis sinodas popiežiaus buvo pristatytas kaip galimybė visiems išsišnekėti, pajusti viso pasaulio pulsą ir surinkti viso pasaulio atsakymus apie tai, kokią, sakytume, bendrą liniją gali nurodyti Šventasis Tėvas. Aišku, kad šeimos sinodo kontekste svarbiausias klausimas – kaip parengti šeimas santuokai, apie tai daug kalbėta. Kitas klausimas – kaip padėti susituokusioms šeimoms, kaip jas palydėti, kuriant šeimos bendruomenes, kuriant ląsteles, kurios viena kitoms padėtų. Dar kitas klausimas – apie kunigus, apie jų formaciją. (Pranciškus) kalbėjo apie tai, kad turime skirti labai didelį dėmesį dvasiniam ugdymui, misionieriško ir apaštalinį, ir, žinoma, kad kunigas būtų bendrystės žmogus, keturi elementai. Dar viena tema buvo apie tai, kad Pašvęstojo gyvenimo metais mums labai svarbu kalbėti apie vienuolijų ir vienuolių charizmas, kad mes Bažnyčioje nenaudotume jų neteisingai. Popiežius kalbėjo apie vienuoles, kaip atvaizdą Bažnyčios ir Marijos. Kad vienuolių tarnavimas nebūtų vergovė, bet atitiktų charizmą, kuriai Dievas jas pašaukė vykdyti. Žodžiu, kad būtų atpažinta jų dovana, taip pat ir vyruose vienuoliuose, ir naudojama pagal paskirtį. Mintis verta apmąstymo.

(Popiežius) pasidalino savo gyvenimo istorija: kai jaunas būdamas pateko į ligoninę ir kai sesuo pakoregavo gydytojo išrašytus vaistus; pasirodo, ji buvo teisi, išgelbėdama jam gyvybę. Gydytojas, nepažindamas gerai ligonio, būtų padaręs klaidą. (Vienuolės) buvimas ten, ligoninėje, buvo pranašiškas.

Kalbėjome apie įvairius pastoracijos momentus, apie tai, kad sekuliarus pasaulis yra priešiškas ir teikia kitokią žmogaus, pasaulio supratimo viziją. (Popiežiaus) pagrindinis žodis apie vyskupą buvo „neišsigandimas“. Neišsigąskit. Neišsigąskit jokios problemos, kokia jus ištinka. Tai jūsų, kaip vyskupų, charizma ir jūsų misija – būti ramybės nešėjais. Man labai įstrigo į širdį šis „neišsigąskit“. Mūsų tendencija vis dėlto yra panikuoti ir prarasti ramybę, kai matome skirtingą pasaulio dvasią. (Popiežius) pažymėjo, kad ta dvasia veržiasi ir į Bažnyčią, šėtonas kartais eina per „kišenę“. Turime budėti, kad mūsų struktūros nebūtų išpūstos, kad efektyviai organizuotume pastoraciją, kad nebūtų veikimas dėl veikimo, bet kad dovanos būtų atpažintos ir panaudotos optimaliai, pagal Dievo pašaukimą.

Išėjo kalba ir apie Romos Kurijos reformą. Popiežius pristatė kas šiuo metu vyksta dikasterijų pertvarkyme, jog galbūt bus sujungtos gailestingumo darbų dikasterijos, pasidalijo būsimo kardinolų susitikimo temomis. Ne vien mūsų klausė ar mus mokino, bet dalijosi ir savo darbais. Man tai buvo labai nauja, nes įprasta, kad tėvas moko ir eini į pasaulį tai vykdyti. Bet jis klausėsi mūsų ir tuo pat metu norėjo pasidalinti apie tai, kokie pagrindiniai darbai šiuo metu vyksta Romos Kurijos aplinkoje.

Gal pasakytumėte išsamiau ką reiškia vyskupui duoti ataskaitą vizito „ad Limina“ proga? Kuo skiriasi augziliaro ataskaita nuo ordinaro?

Vysk. Kėvalas:  Iš tiesų šios ataskaitos yra daug anksčiau atliktas darbas: per nunciatūrą jos pasiekia (Romos) Kuriją, popiežiui apibendrintai pristatomos problemos. Tie namų darbai jau padaryti, tad vizito metu esame laisvi nuo jų ir galime daugiau pasikalbėti. Augziliaras dar laisvesnis, bet popiežius leido suprasti, kad visi yra vienodai svarbūs ir atsakingi. Išeinant padėkojau Šventajam Tėvui už jo įkvėpimą, pavyzdį, jis juk taip pat vyskupas. Jis nuolankiai (atsakė): „melskis už mane“. Šiame pokalbyje labai vyravo bendrystės, kolegiškumo nuotaika. Man tai buvo pavyzdys, kaip vyskupas turėtų bendrauti su žmonėmis, priimti grupes, spręsti problemas. Kai jo klausiausi, sau sakiau: „štai pavyzdys, kaip turėtum elgtis“, kaip žiūrėti į ateinantį, išklausyti su tokia pagarba, su kokia (popiežius) klausė. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.