Reformacijos 500 metų jubiliejus: ką minime?

Vasario pradžioje Pasaulinė liuteronų federacija aktyvavo interneto portalą (http://2017.lutheranworld.org), kuris yra skirtas Reformacijos 500 metų sukakčiai. Reformos pradžia simboliškai laikomi 1517 metai, kai Martynas Liuteris, tuometinis augustinų ordino vienuolis, paskelbė 95 tezes – pasak tradicijos, pakabindamas jas ant Vitenbergo bažnyčios durų, nors dėl šio fakto nėra visiško tikrumo.

Jau prieš keletą metų pasigirdo vienas kitas balsas, kad į Reformos sukaktį galėtų būti pakviesti, pirmą kartą, ir katalikai: juk gyvename ekumenizmo amžiuje. Tačiau dar 2012 metais Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Kurto Kocho lūpomis buvo iškeltas klausimas: ką būtent liuteronai ir katalikai gali kartu minėti? Ir tuoj pat atsakė, kad tai negali būti džiūgavimas, jog XVI amžiuje Bažnyčios vienybė suiro, pažeidžiant Kristaus valią, nekalbant jau apie kruvinus religinius karus.

Taip buvo sukurta bendra liuteronų ir katalikų komisija, kuri parengė dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“. Šis dokumentas publikuotas keliomis kalbomis tiek Vatikano, tiek jubiliejiniame Reformos portaluose. Jo intencija yra padėti Reformos sukaktį paminėti ne kaip vienos pusės triumfalizmą, bet kaip bendrą tikėjimo išpažinimą, bendrą paklusnumą Viešpačiui, bendras vienybės paieškas.

Dokumentas „Nuo konflikto iki bendrystės“ yra svarbus tuo, kad jame yra daug abiejų pusių pastangų išgryninti istorinę atmintį nuo vienpusiškumų.

XVI amžiuje katalikai ir liuteronai dažnai ne vien vienas kitą klaidingai suprasdavo, bet ir vaizduodavo savo oponentus iškraipytai, karikatūriškai, siekdami suniekinti ir nuolatos pažeisdami aštuntąjį (Dievo) įsakymą, draudžiantį klaidingai liudyti prieš savo artimą. Jei antagonistai kartais ir būdavo intelektualiai korektiški vienas kitas atžvilgiu, jų pasiruošimas išklausyti kitą ir rimtai pažvelgti į jo argumentus buvo nepakankamas. Nesutariantieji norėdavo nuginčyti savo priešininkus ir laimėti prieš juos, dažnai tyčia įžiebdami konfliktus vietoj to, kad ieškotų sprendimų atsižvelgdami į tai, kas jiems buvo bendra. Prietarai ir nesusipratimai suvaidino svarbų vaidmenį vaizduojant kitą pusę. Priešiškumai buvo kuriami ir perduodami kitai kartai. Abi pusės turi pagrįstus motyvus apmaudui ir apgailestavimui dėl to, kaip vedė savo ginčus. Tiek liuteronai, tiek katalikai turi kaltę, kuri turi būti atvirai išpažinta atsimenant įvykius prieš 500 metų, rašoma dokumente (233).

Dokumente yra rekonstruojama Liuterio protesto pradžia, kurios intencija jokiu būdu nebuvo atskiros Bažnyčios įsteigimas, katalikų Bažnyčios suskaldymas. Liuteriui kilo rimtų abejonių dėl indulgencijų ir jų platinimo aplinkybių, tad jis norėjo pradėti akademinius debatus apie tai (Vitinbergo bažnyčia priklausė universitetui). Jis siekė ne skilimo, bet atsinaujinimo iš vidaus. Per pastarąsias kelias dešimtis metų katalikų ir liuteronai teologai blaiviau ir savikritiškiau pažvelgė į istoriją. Katalikai palengva atsisakė stereotipo apie Liuterį, kaip amoralų piktadarį, Bažnyčios skaldytoją, teisingai pripažindami jį vienu iš didžiausių savo laikmečio teologų, karštai ieškojusiu Dievo, tikru mokytoju ir šiandien. Kita vertus, liuteronai taip pat kritiškai įvertino Liuterio perlenkimus, popiežių vadinant „antikristu“ arba argumentus už anabaptistų persekiojimą, už kurį liuteronai neseniai viešai atsiprašė. Istorinės studijos parodė, kad be pagrindo ilgą laiką niekinti viduramžiai, atskleidus paties Liuterio perimtas viduramžių teologijos ir dvasingumo kategorijas.

Atsimenant šiuos aspektus yra džiaugiamasi tuo, kaip Liuteris ir kiti reformuotojai padėjo jiems geriau suprasti Evangeliją, tikėti, viltis ir pasitikėti Dievu. Tai yra pozityvus Reformos jubiliejaus aspektas, kurį liuteronai nori paminėti, padėkoti ir pasidžiaugti kartu su katalikais.

Kardinolas Kochas, pristatant dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“, kuriame aptariama ne vien istorinė genezė, bet ir svarbūs dabartinio ekumenizmo pasiekimai bei abiejų pusių pozicijos, sutampančios ar skirtingos, dėl nuteisinimo, Tradicijos, autoriteto, sakramentų, krikšto ir pan., pasakė, kad jei Liuterio intencija buvo visos Bažnyčios dvasinis atnaujinimas, o ne atskiros Bažnyčios įsteigimas, tai Reforma bus iš tiesų pasiekta ir užbaigta, kai bus atkurta vienybė.

Beje, jis taip pat pridūrė, kad šiandieninis sekuliarizmas Europoje, skaudžiai paliečiantis visus krikščionis, taip pat didele dalimi išplaukęs iš katastrofiško pasidalijimo ir kruvinų tarpusavio kovų. Tada susiformavo idėja, kad socialinė taika gyvuos ignoruojant krikščioniškų konfesijų skirtumus ar, galiausiai, pačią krikščionybę. (Vatikano radijas)