Korano interpretavimo revoliucija prieš ekstremizmą

„Aš sakau ir pakartoju, kad mums reikia religinės revoliucijos (...)“, sausio 1 dieną pasakė Egipto prezidentas Abdel Fattah al-Sisi, kreipdamasis į šalies religinius pareigūnus ir islamiškojo al-Azhar universiteto vadovus. „Ar įmanoma, kad 1,6 milijardo (musulmonų) turėtų norėti nužudyti likusius pasaulio gyventojus – 7 milijardus – kad galėtų patys gyventi? Tai neįmanoma!“ – pasakė jis, toje pat kalboje skirdamas „religiją“ ir „tekstų bei idėjų korpusą“ apie religiją.

Islamiškojo pasaulio stebėtojai pakvietė atkreipti dėmesį ir deramai įvertinti šiuos prezidento al-Sisi žodžius, pasakytus islamistinio terorizmo kontekste. Juos ne kartą paminėjo ir katalikų islamologas Samir Khalil Samir, jėzuitas – gimęs Egipte, dėstantis Libane ir Romoje.

Savo interviu ir straipsniuose t. Samir, taip pat ir šiomis dienomis „Asianews“ portale paskelbtoje analizėje bei pokalbyje su italų dienraščiu „Il Foglio“, ne kartą pabrėžė ideologinę islamistinio ekstremizmo šaknį. Ekstremistais ir teroristais yra tampama priėmus, įtikėjus tam tikra ideologija, tam tikra Korano samprata. Ši samprata pasižymi pažodiniu teksto supratimu ir taikymu, tokiu būdu tarsi bandant sukurti visuomenę, egzistavusią VII amžiuje, su jos normomis, atsisakant Koraną suprasti kontekstiškai. Jei krikščionybėje yra kalbama, jog Šventasis Raštas yra „įkvėptas“, tai šioje sampratoje tvirtinama, jog Koranas yra „padiktuotas“ paties Alacho. „Įkvėpimo“ sąvoka leidžia skirti įkvėptojo autoriaus savybes, mentalitetą nuo Dievo apreikšto turinio, o pastarąjį dinamiškai interpretuoti dabartiniame kontekste. Tuo tarpu „padiktavimo“ sąvoka neleidžia skirti turinio ir konteksto. Ekstremistai, kurie manosi kuriantys idealią islamišką visuomenę, žodžiais ir darbais tvirtina, kad už vagystę turi būti nukirsta ranka, nes taip yra parašyta Korane. Jie neigia tuos musulmonų autorius, kurie rašė, jog svarbiausia Korano eilučių intencija buvo sutrukdyti vagišiui vogti. Tad jei įmanoma sutrukdyti vagiliauti įkalinimo bausme, nėra būtina amputuoti galūnių. Tačiau ekstremistai tvirtina, kad tai esąs „tikrojo“ islamo iškraipymas. Tokia perspektyva, apgailestavo t. Samir, pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau plito, nurungdama kitas Korano sampratas, kurios taip pat buvo išvystytos įvairiuose islamo istorijos perioduose. Todėl tokie svarbūs Egipto prezidento žodžiai apie „religinę revoliuciją“ – apie Korano ir islamiškųjų šaltinių supratimo ir interpretacijos revoliuciją, o ne tą smurtą ir brutalumą, kurį praktikuoja ekstremistai.

Kaip priduriama islamiško pasaulio aktualijas stebinčiame portale „Oasis“, prezidento al-Sisi žodžiai apie „revoliuciją“ galbūt yra pirmas drąsus tokio svorio musulmonų politiko pareiškimas per keletą dešimtmečių, gal ir visą šimtmetį. Juo pripažįstama, kad ekstremizmas nėra kažkas islamo išorėje, bet viduje, priešingai nuoširdžioms, bet ne visai korektiškoms deklaracijoms apie tai, kad žmones skerdžiantys teroristai su islamu neturi „nieko bendra“. Kadangi ekstremizmas yra vidinis reiškinys, Egipto prezidentas kreipėsi į al-Azhar, seniausio ir prestižinio musulmonų sunitų teologinio centro vadovus, prašydamas dekonstruoti ekstremistinę ideologiją. Tik taip galima iš tiesų įveikti tokius darinius, kaip taip vadinamoji „Islamo valstybė“ Sirijoje ir Irake.

Beje, al-Azharo didysis šeichas Ahmed al-Tayyeb neseniai atsisakė deklaruoti, jog ekstremistai yra „netikėliai“, nemusulmonai. Jis paaiškino interviu dienraščiui „Al-Masry Al-Youm“, kad tokiu būdu nerodo, kaip kai kas įtarė, simpatijų ekstremistams. Priešingai, reikia aiškiai pasakyti, kad jie yra nusikaltėliai. Tai sunkiai nusidedantys, radikalių pamokslininkų suklaidinti musulmonai – tačiau musulmonai.

Tame pat pokalbyje didysis šeichas pripažino, kad ekstremizmo ideologijos įveikimas neįvyks per naktį; jėzuitas islamologas Samir kalbėjo, kad tai, net ir sėkmės atveju, užtruks dešimtmečius. Pasak pastarojo, savo pasaulėžiūra atviresni šiuo metu yra musulmonai šiitai, bet jų mažuma, palyginus su sunitais. Kitas aspektas, apie kurį kalbėjo ir didysis šeichas al-Tayyeb: nei jo paties, nei al-Azharo universiteto sprendimai neturi visuotinės saistančios galios, nors yra iš tiesų argumentuoti. T. Samir priduria, kad tradicinių islamo autoritetų poveikį silpnina naujos žiniasklaidos formos: nemokšiškas radikalaus pamokslininko įrašas socialiniuose tinkluose gali išplisti greičiau ir daugiau, nei autoritetingas didžiojo al-Azhar šeicho pasisakymas, nekalbant jau apie tai, kad ekstremistai ir šiaip atmeta diskusiją, nes, anot jų, tradiciniai autoritetai ir kitaip manantys yra korumpuoti, susitepę, padarę neleistinus kompromisus. Ši radikalioji ideologija, konstatuoja jėzuitas, laimi vis daugiau protų, su atitinkamomis socialinėmis ir politinėmis pasekmėmis: jau pasigirdo tiesioginių islamistų grasinimų, jog užėmus Libiją kitas jų taikinys – Europa. (Vatikano radijas)