2015-02-21 15:31:00

Paryžiaus basųjų karmelitų Gavėnia su šv. Terese: nebijoti, bet trokšti!


Per šventųjų trapumą pažvelgti į savo trapumą. Iš jų mokytis priimti save ir atsiverti tai Dievo meilei, kuri juos padarė didžius. Tai siūlo Paryžiaus basieji karmelitai šiai Gavėniai.

Savo interneto portale jie dalijasi savaitės meditacija ir žodžiais kiekvienai dienai. Šiuo metu, primenama, basieji karmelitai ir jų draugai mini šv. Teresės Avilietės, Bažnyčios mokytojos, mistikės, 500 metų gimimo jubiliejų. Tad į Gavėnią karmelitai žvelgia per jos gyvenimo epizodus ir sukauptą išmintį. Jie primena, kad Gavėnios esmė yra atsivertimas, padedant dvasinei pasninko, maldos ir šalpos praktikai. Pasninkas padeda suprasti, kad gyvename ne vien materialiais dalykais. Malda mus atveria Dievui ir sąmoningumui, kad mes norime būti mylimi. O šelpimas, aukojimas mums padeda dalintis ir atspindi meilės prigimtį: gauta meilė yra savo ruožtu dovanojama. 

Teresė Avilietė buvo moteris, kuri gyveno XVI amžiuje. Tai buvo laikotarpis, kai pradėjo keistis iš antikos paveldėtas klasikinis viduramžių kosmoso supratimas, pagal kurį žemė ir žmogus buvo visa ko centre, o Dievas yra kažkur „aukštai“, kur pasibaigia materialumo sfera. Moderniojoje epochoje „centro“ ir „buvimo aukštai“ sąvokos apsivertė. Ar dar egzistuoja centras? Kurioje pusėje reikėtų ieškoti to „aukštai“? XVI amžius buvo tas, kuriame skilo, su protestantiškąja Reforma, katalikų Bažnyčios vienybė, su milžiniškomis pasekmėmis visai krikščioniškai civilizacijai. Galiausiai, XVI amžius yra ką tik atrasto naujojo – ir pasakiškai turtingo -  kontinento, Amerikos, amžius, pakeitęs Portugalijos ir Ispanijos likimą.

Tačiau Teresės akys krypsta ne į Indiją ar Ameriką, bet į kitą žemyną – į tą kuris yra jos pačios viduje ir kuriame gyvena Dievas. Štai šį žemyną Teresė nori pažinti ir užkariauti, per draugystę su Jėzumi ir širdies maldą. Kaip savo autobiografijoje primena Teresė, ji gimė kilmingoje šeimoje, nuoširdžiai pamaldžioje, ugdančioje vaikus pagal kilnius idealus, taip pat mėgstančioje knygas. Tokiu būdu išmoko skaityti ir rašyti, gavo išsilavinimą, kuris buvo retas to laiko mergaitei. Dar vaikystėje skaitė šventųjų gyvenimus ir, kaip prisipažįsta, kuriam laikui buvo įgijusi priklausomybę nuo riteriškų romanų, kuriuos skaitydavo dieną ir naktį, niekuo daugiau nesidomėdama ir nesidžiaugdama. Prireikė pastangų, kol vėl savo neramią, kažko trokštančią širdį vėl atgręžė į Dievą.

Teresė moko, kad atsivertimas nėra nuosavos valios judesio rezultatas, tačiau širdies atvėrimas Dievo Gelbėtojo meilei. Didysis žmogaus gundymas yra manymas, jog norint būti mylimu reikia to nusipelnyti, reikia įrodyti, jog esame mylėtini: ne vien kitiems žmonėms, bet ir Dievui. Tačiau meilės negalima įsigyti ar turėti, galima laisvai atsiverti milžiniškai jos erdvei, leidžiant jai gydyti mūsų meilės trūkumus, išmokstant prašyti atleidimo. „Reikia ne bijoti, tačiau trokšti“, tvirtina Teresė.

Šis Dievo meilės troškimas jai buvo, kaip matome jos biografijoje, pažįstamas nuo pat vaikystės ir jaunystės. Tačiau tik sulaukusi 39 metų ji atskleidė bekraštę šios meilės galybę, prieš tai nuėjusi ilgą išbandymų, abejonių, praradimų ir atradimų kelią.

Paryžiaus karmelitai siūlo šią Gavėnią išgyventi žvelgiant į šį Teresės Avilietės kelią; ne į tą Teresę, kuri jau stipri, jau subrendusi mistikė, bet į tą, kuri kovoja, kuri užkliūna, bet vis tiek ieško platesnio kelio. Be kasdienių ištraukų, frazių iš Teresės raštų jie siūlo meditacijas šešiomis temomis, kurios bus skelbiamos kas savaitę ir kurių pirmoji jau paskelbta: paauglė Teresė po motinos mirties ir pasirinkimas už gyvenimą; Teresė įkalinta pavydžios tėvo meilės ir meilės ištakų paieškos; Teresės draugystės ir meilės galios išlaisvinimas; Teresės pagunda nusivilti dėl savo vidutiniškumo ir nuolankumo atradimas; pasitikėjimo mokymasis ir platesnių horizontų pažinimas; galiausiai, jau atėjus didžiajai Velykų Savaitei – atsidavimas Jėzaus meilei. (Vatikano radijas)  








All the contents on this site are copyrighted ©.