„Žinia kunigams apie sielovadą karo sąlygomis“

Kaip kunigams veikti ir kalbėti karo sąlygomis, kurios pasižymi sumaištimi, vienas kito nepaisymu, neapykanta, smurtu, šeimos narių ir draugų praradimais, psichologinėmis ir dvasinėmis traumomis, kolektyvinės kančios ir nerimo klimatu, bet taip pat susikaupimu, ryžtu, solidarumu?

Į šį sunkų, sudėtingą ir delikatų klausimą atsako Ukrainos graikų katalikų vyskupų sinodas savo „Žinioje kunigams apie sielovadą karo sąlygomis“, siekdamas pateikti nuostatų ir elgesio gaires Dievo Žodžio ir Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje. Sutrauktai pateikiame šios dokumento teiginius.

Viena iš taip vadinamojo „hibridinio karo“ Ukrainoje dimensijų yra labai intensyvus propagandinis, informacinis karas. Tai nėra naujas reiškinys. Ukrainos vyskupai primena šv. Jono Pauliaus II 1995 metų žinią Antrojo pasaulinio karo baigties sukakčiai, kurioje rašoma, jog totalitariniams režimams įprasta apsiginkluoti kolosaliomis propagandinėmis mašinomis, kurios taip pat yra mirtinas karo instrumentas. „Prieš smogiant priešininkui fizinio naikinimo priemonėmis buvo bandyta jį sunaikinti moraliai - menkinimu, melagingais kaltinimais, viešosios nuomonės orientacija link pačios neracionaliausios netolerancijos, naudojant kiekvieną indoktrinacijos formą, ypač jaunuolių atžvilgiu“.

Bažnyčia, žinoma, negali išmokyti žmonių medijų raštingumo siaurąja prasme, bet gali nuolatos pasiūlyti keletą dalykų: būti kritiškais, nepersisotinti neigiama informacija, kuri sukelia apatiją arba paniką; apsaugoti vaikus nuo destruktyvios karo informacijos upės, tuo pat metu nevengiant paaiškint kas dedasi ir pakviečiant maldai už taiką, propagandai apie „mirtį“ priešpastatyti Dievo Žodžio teikiamą viltį.

Kaip reaguoti į mobilizaciją ir su ją susijusius aspektus? Dėkojant ypač kapelionams už jų sielovadinį darbą, ukrainiečių vyskupų žinioje primenama, kad kunigo pašaukimas yra išskirtinai dvasinis. Jis negali dalyvauti karinėse operacijose, negali imti ginklo į rankas. Jo ginklai yra dvasiniai – teisingumas, tiesa, malda, tikėjimas. Jis kovoja prieš kiekvieno konflikto ir karo dvasinę šaknį – nuodėmę. Tėvynės gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, gynybos organizavimas yra valstybės kompetencija.

Šiame kontekste kunigai negali tapti įrankiais tiek mobilizacijos vykdymui, tiek jos išvengimui. Jų, kaip ir visos Bažnyčios, pareiga yra nuolatos melstis ir paremti tuos, kurie nukentėjo ar prarado artimuosius. Pripažindama tautos teisę ir pareigą ginti savo žemę Bažnyčia meldžiasi už valdžią ir kariuomenę, vykdo gailestingumo darbus, ypač karo aukoms. Kunigas pirmiausia yra taikos ir Dievo skelbėjas, todėl nebus leidžiama, pasidavus savo žmogiškiems ir netvarkingiems jausmams, skelbti netoleravimą, agresiją ir neapykantą prieš ką nors. Kristaus nurodymas mylėti priešus išreiškia tikėjimą, kad Dievo meilė iš tiesų galingesnė už neapykantą ir pačią mirtį. Kunigai turi gilintis į Bažnyčios socialinę doktriną, kad atskleistų elgesio kriterijus, neleidžiančius jiems pasimesti karo kontekste.

Kaip veikti panikos, traumos ir neapykantos kontekste? Karo žaizdos ne vien fizinės. Nesaugumas, ekonominiai sunkumai, sunkios žinios iš karo, skausmas dėl prarastų šeimos narių, draugų, kaltė dėlto, kad šiltai sėdi, kai kiti žūva traumuoja žmonių širdis, atveria neapykantai ir agresijai. Šiuo atveju reikia „dvasinio vaisto“.

Pirmiausia, reikia atsiminti, kad Ukraina kovoja už gyvenimą, o ne už mirtį; kaunasi ne dėl neapykantos priešams, o kad apgintų save. Karas yra išbandymas visiems, bet jis laikinas ir baigsis, tad jokiu būdu negalima prarasti ateities perspektyvos. Nuoširdi užuojauta karo aukoms neturi trukdyti džiaugtis gyvenimu: juk kariai aukoja gyvybes būtent tam, kad kiti gyventų. Reikia saugoti savo širdis nuo pykčio ir neapykantos priešams. Vyskupai paprašė būti supratingiems ir svetingiems tiems, kurie tapo pabėgėliais, leisti jiems pasijusti esant namuose, matyti juose patį kenčiantį ir išvytą Kristų.

Laiške patariama padėti žmonėms nenuslysti į piktnaudžiavimą alkoholiu ar okultinėmis praktikomis: tai tik pablogins žmonių savijautą.  

Kunigams vyskupai pataria šiuo metu ypač – „dvigubai“ - praktikuoti maldą, pasninką ir išmaldą, rengti maldos susitikimus parapijose, pagal galimybes – nenutrūkstančią maldą. Raginimas melstis, skaityti Šventąjį Raštą ir daryti gailestingumo darbus bei veiksmus dėl bendrojo gėrio yra nuolatinis akcentas Ukrainos vyskupų laiške. (Vatikano radijas)