2015-02-26 17:09:00

Kardinolas Koch analizuoja šeimos krizę


Vasario pradžioje kardinolas Kurt Koch, vadovaujantis Popiežiškajai krikščionių vienybės tarybai, dalyvavo katalikiškos asociacijos „Tu es Petrus“ surengtoje konferencijoje, kuri vyko Italijos pietuose ir čia pasidalijo savo mintimis apie šeimą, praėjusio ir būsimo vyskupų sinodo perspektyvoje.

Kaip žinoma, popiežius Pranciškus sušaukė du Vyskupų sinodus apie šeimą. 2014 metų Sinode pagrindiniai akcentai buvo skiriami „sielovadiniams iššūkiams“ ir „evangelizacijai“. 2015 metų rudenį bus grįžtama prie šeimos „misijos ir pašaukimo“. Kadangi abu sinodai yra skirti tai pačiai sielovadinei tikrovei, popiežius dar nepaskelbė jokių galutinių išvadų ir kriterijų. Tad ir jo paties mintys, pasak kardinolo Kocho, nėra tokios išvados, tačiau siekis atkreipti dėmesį į kai kuriuos elementus, kurie jam atrodo esminiai sielovadinei situacijai gerai suvokti.

Šeimos krizės ir sielovados tema nėra tokia nauja, kaip gali pasirodyti. Pavyzdžiui, 1921 metais popiežius Benediktas XV į visuotinės Bažnyčios liturginį kalendorių įtraukė Šventosios Šeimos šventę, trokšdamas, kad katalikų šeimos prieš akis turėtų šį šviesų pavyzdį. Apie šeimą daug kalbėjo Vatikano II Susirinkimas, ypatingai dokumente apie Bažnyčią dabartiniame pasaulyje „Gaudium et spes“. Susirinkimo teiginiai neprarado nei trupučio aktualumo šiandien, kai šeimos krizė tapo dar stipresne.

Kardinolas Koch primena kelias Susirinkimo „raktines sąvokas“. Pirmiausia, „santuokos ir šeimos šventumas“. Šiandien šeima abejojama įvairiausiais būdais, ją nuvertinant viešojoje diskusijoje, nepripažįstant jos tapatybės ir teisių, juridiškai sulyginant su kitomis gyvenimo formomis. Tačiau krikščioniškoje perspektyvoje šeima buvo ir išlieka paremta vyro ir moters santuoka, visuomenes ląstele. Vyro ir moters santuokinis ryšys toks svarbus, kad jis yra teologinio žmogaus prigimties apibrėžimo neatsiejama dalis (žr. Pr 1,27). Žmogus egzistuoja kaip „vyras“ ir „moteris“, kurie kartu yra Dievo atvaizdas.

Krikščioniškame tikėjime santuokinis ryšys yra pakeltas iki sakramento, pasižymi ištikimybe ir neišardomumu. Apie tai byloja antroji Susirinkimo raktinė sąvoka – „krikščioniška meilė“. Ji patiria didžiulę koroziją šiandien.

Pagrindinė priežastis yra augantis ir vis bendresniu tampantis asmenų nesugebėjimas priimti saistančius ir galutinius sprendimus. Šis nesugebėjimas tiesiogiai priklauso nuo dabartinio mentaliteto, pasak kurio žmogus yra tarsi srovė, kuri neturi stabilumo, kuri keičiasi kas akimirką. Popiežius Pranciškus tai pavadino „laikinumo kultūra“, kurioje apsisprendimai ir ištikimybė nebėra pirmaeiles vertybės, kuri pasižymi santykių laikinumu ir tuo pat metu jų troškimu. Šeimos kenčia nuo skyrybų skaičiaus, tapo normalu kalbėti ne apie „partnerį gyvenimui“, bet apie „partnerį šiam laikotarpiui“. Jau pačioje santykio pradžioje yra numatomas jo žlugimas. Tuo tarpu krikščioniškame tikėjime ištikimybė „taip“, pasakytam kitam asmeniui, tampa vis didesniu atvirumu ir savo laisvės pasiekimu.

Dabartinio mentaliteto kontekste Bažnyčia sprendžia sielovadinį klausimą: kaip priimti išsiskyrusius ar antrą kart susituokusius krikščionis, konkrečiau, kokiomis sąlygomis jie gali priimti sakramentus? Atsakymą, įsitikinęs kardinolas, galime rasti vadindami dalykus tikraisiais vardais. Santuokos sakramento realizavimas priklauso nuo to, kaip išgyvenamas pats tikėjimas. Tačiau tikėjimas nėra „savaime suprantamas“, kaip liudija augantis „krikštytų pagonių“ skaičius: per krikštą šie asmenys tapo krikščionimis, tačiau tikėjimo nepažįsta. Kyla esminis klausimas: kaip sakramentinę santuoką veikia tikėjimo trūkumas arba labai ribotas tikėjimas? Benedikto XVI, dar jam būnant kardinolu žodžiais: ar kiekviena pakrikštytųjų santuoka iš tiesų yra sakramentinė santuoka? Tai sunkus ir neišspręstas klausimas.

Kardinolas kalbėjo apie tai, kaip svarbu padėti pasiruošti santuokai ir joje lydėti. Palyginkime, sakė jis, kiek ruošiasi būsimas kunigas, prieš ištardamas neatšaukiamą „taip“, ir kiek ruošiasi santuokai du jaunuoliai, kurie taip pat ištars panašų „taip“. Reikia geresnio paruošimo. Santuokos sąlygų mažinimo kelias neteisingas ir dėlto, kad labai mažai tikimasi iš sužadėtinių tikėjimo ir valios sudaryti bažnytinę santuoką, tačiau santuokai žlugus remiamasi prielaida, kad tokia valia aiškiai buvo.  Kitas akcentas: dabartinė sielovada yra, dažniausiai, „vestuvių sielovada“. Tačiau reikia „šeimos sielovados“, kuri padėtų šeimoms ir po vestuvių.

Turint galvoje du kitus, dabar jau galima kalbėti ir apie trečiąjį Surinkimo raktinį žodį – „santuokos vaisingumą“: vyras ir moteris neapsiriboja savimi, vienas kitu, bet išeina iš savo ribų per vaikus. Žmonijos ateitis yra patikėta šeimai. Tėvai yra atsakingi už ateitį. Be vaikų nėra ateities, tik liūdnas visuomenės senėjimas.

Šeimų krizė Europoje tapo ir vaisingumo krize, nes tėvai nebėra užtikrinti savo, tad ir vaikų ateitimi. Krikščionių šeimos išreiškia vaisingumą ne vien biologiniu gyvybės perdavimu, tačiau lygiai taip pat viltimi, duodant juos ateičiai, ir supratimu, kad vienintelis kapitalas nežinomoje ateityje yra pats žmogus. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.