Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Pažvelgus iš arčiau į šv. Grigalių Narekietį, būsimą Bažnyčios Mokytoją

Šv. Grigalius Narekietis - RV

2015/02/28 16:37

Vasario 21 dieną popiežius Pranciškus patvirtino potvarkį, jog šv. Grigaliui Narekiečiui (Grigoras Narekaci) bus suteiktas Bažnyčios mokytojo titulas, kuris išreiškia Bažnyčios pripažinimą, jog šventojo gyvenimas ir raštai ypatingai nušviečia tikėjimą ir yra rekomenduotini kiekvienam katalikui. Šv. Grigalius Narekietis bus 36 Bažnyčios mokytojas, greta tokių žinomų šventųjų, kaip Tomas Akvinietis ar Teresė Avilietė.

Tačiau kas toks buvo šv. Grigalius Narekietis? Kaip jis gyveno ir ko mokė? „Kunigas, vienuolis, gimęs Andzevatsike (tuomet Armėnija, dabar Turkija) apie 850-uosius ir miręs Nareke (tuomet Armėnija, dabar Turkija) apie 1005“, trumpai pažymima Šventojo Sosto pranešime apie Pranciškaus potvarkį.

Tačiau daugelis tuoj pat atkreipė dėmesį į vieną įdomią aplinkybę: šv. Grigalius Narekietis buvo Armėnų apaštalinės Bažnyčios narys, o ši mistiko gyvenimo metu jau penkis šimtus metų nebuvo pilnoje bendrystėje su katalikų Bažnyčia. Kitaip tariant, siaurąja prasme šis šventasis nebuvo katalikas. Tad, galima paklausti, kaip kitos Bažnyčios narys gali būti katalikų Bažnyčios mokytoju? Čia reikia trumpai grįžti prieš Chalcedono visuotinio Bažnyčios Susirinkimo V amžiaus viduryje, kuriame buvo apibrėžta Kristaus dviguba, dieviška ir žmogiška prigimtis. Jei didelė dalis vyskupų Chalcedono apibrėžimą priėmė, tai koptų, sirų, armėnų Bažnyčios ne. Taip gimė tūkstantmetė kontroversija, kurioje netrūko abipusių kaltinimų, ginčų, pasmerkimo ir neapykantos. Tačiau pastarojo šimtmečio ekumeninis judėjimas, sudaręs naujas sąlygas palyginti savo doktrinas, mažiau slegiant istoriniams, kultūriniams ir politiniams faktoriams, leido daugumai sutikti, kad iš tiesų nebuvo pagrindo vienas kitą ekskomunikuoti ir vadinti eretikais, kad Kristaus prigimties apibrėžimų skirtumas yra labiau techninės prigimties. Kitaip tariant, tikėjimas yra tas pats, tačiau jis išreikštas skirtingomis kalbomis, skirtingomis teologinėmis tradicijomis, kurios, deja, tuo metu nesugebėjo suprasti ir gerbti viena kitą. Išsprendus šį istorinį rebusą, nesunku pripažinti, kartu su jo amžininkais, kad Grigalius Narekietis buvo iš tiesų šventas ir Dievą mylėjęs žmogus.

Pagrindinis palikimas, kurį mums paliko šis armėnų šventasis, yra maldos, surinktos į taip vadinamą „Maldų“, dar dažniau „Raudų (skundų, verksmų, sielvartingų giedojimų)“ knygą – iš viso 95 maldos. Kartais ši knyga vadinama tiesiog „Nareku“. Sunku pervertinti jos svorį pačių armėnų istorijoje. Šios knygos žanras, kuriame atpažįstame psalmių ir pranašų įtaką, lėmė, kad šv. Grigalius Narekietis dažnai vadinamas „mistiku - poetu“.

Pravartu atsiminti, kad po tam tikro nuosmukio, lemto mongolų ir musulmonų puldinėjimų, 9-10 amžiuose Armėnija išgyveno tam tikrą renesanso laikotarpį, ilgalaikę taiką, kuri leido šaliai suklestėti, turtėti, kurti, savo miestais, prekyba, statybų užmojais varžantis su tokiais centrais, kaip Kairas ar Damaskas. Tai sudarė sąlygas ir religinės kultūros suklestėjimui: buvo statomi vienuolynai ir nuostabios bažnyčios, rašomi ir skaitomi šimtai, tūkstančiai rankraščių. Tarp tokių vietų buvo ir Nareko vienuolynas, su šimtais vienuolių, netoli Vano ežero, įsteigtas 935 metais, 1650 metrų aukštyje virš jūros lygio. 

Grigalius buvo iš garsios armėnų mąstytojų ir dvasininkų šeimos. Jo tėvas buvo arkivyskupas, rašęs teologinius komentarus, kaip ir jo dėdė. Tačiau nuo pat jaunumės vienuolio gyvenimui pasišventęs Grigalius, nors ir turėdamas reikiamą išsilavinimą bei talentą, pirmenybę teikė poetinei kalbai, o ne griežtais samprotavimais paremtai teologijai. Ir iš tiesų, ši mistinė poezija, parašyta gyvenimo gale, apimanti ilgų metų studijas ir meditacijas, labai asmeniška, pasiekė ir giliai įsiskverbė į armėnų širdis, panašiai, kaip šv. Augustino „Išpažinimai“ Vakaruose. 

Grigaliaus maldos buvo įtrauktos į Armėnų Bažnyčios liturgiją. Jo žodžiais meldžiasi armėnų kunigas, žengdamas link altoriaus aukoti Mišių, jo žodžiais kalbama, oficialiąja Bažnyčios malda meldžiant ligoniui pagijimo. Kasdieniame gyvenime armėnų tikintieji mokėjo eilutes iš jo knygos, pritaikytas vienoms ar kitoms situacijoms, džiaugsmui ar skausmui. Pasakojama, kad didžiosios armėnų dramos metu, XX amžiaus pradžios genocido laikotarpiu, daugybė mirė šnabždėdami maldos žodžius, taip pat iš Nareko knygos. Beje, ir pačiam Grigaliui savo gyvenimo gale teko išgirsti, kaip musulmonų seldžiukų ekspansija pradėjo griauti tą pasaulį, kurį jis pažinojo.

Šv. Grigaliaus Narekiečio „Raudų“ knyga sunkiai pasiduoda bandymams ją nagrinėti sistematiškai. Skaitytojas joje ras tąjį vidujumą, kurį gali atpažinti savyje: egzistencinę patirtį, džiaugsmo proveržius ar skausmo dienas, savistabą, savo nuodėmės menkybės ir Dievo didybės, baimės ir troškimų kontrastą. Ši knyga, rašo vienas komentatorius, netinka paprastam skaitymui, bet deklamavimui, o kartais ir garsiam šauksmui, šventojo žodžiams tampant nuosavais žodžiais, bet tuo pat metu gydančiais, orientuojančiais, nušviečiančiais.

Su šiais žodžiais gali susipažinti ir lietuvis skaitytojas, įsigijęs poeto Sigito Gedos parengtas Grigoro Narekaci „Sielvartingų giedojimų knygas“. (Vatikano radijas)

2015/02/28 16:37