Popiežius priėmė Šiaurės Afrikos regiono vyskupus

Kovo 2 dieną, pirmadienį, Pranciškus audiencijoje priėmė Šiaurės Afrikos regioninės vyskupų konferencijos narius (CERNA). Šiai organizacijai priklauso keturių šalių katalikų ganytojai: Maroko, Tuniso, Alžyro ir Libijos. Vyskupai iš šiaurinės Afrikos, kurioje dauguma gyventojų yra musulmonai, Romoje lankosi su vizitu „ad Limina“, kuris baigsis kovo 7 dieną.

Vatikano Radijui vyskupas iš Maroko, Rabato arkivyskupas Vincent Landel trumpai papasakojo apie krikščionių padėtį ir didžiąsias problemas šiame regione.

Bažnyčios Maroke, Libijoje, Tunise ir Alžyre nėra didelės, jų nariai dažniausiai yra čia laikinai atvykę asmenys, dirbti arba studijuoti. Dažnai tai jauni ar apyjauniai žmonės.

Tarp keturių šalių išsiskiria Libija, kurioje vyksta dramatiška kova dėl valdžios tarp genčių, klanų, o neseniai ir „Islamo valstybės“ ekstremistai panoro patikrinti ar Libija yra patogi teritorija jų ekspansijai. Visai neseniai jie nužudė 21 egiptietį, koptus krikščionis, kurie dirbo šioje šalyje ir pakliuvo į jų rankas. Iki karo Libijoje krikščionių buvo apie 150 000, beveik visi imigrantai, atvykę dirbti naftos pramonėje. Šiandien jų likę gal du trys tūkstančiai. Visoje šalyje liko vyskupas Tripolyje, vyskupas Bengasyje ir dar keturi ar penki kunigai, visi kiti pasitraukė – taip pat ir vienuolės medikės ar slaugės, kurios dirbo ligoninėse ir kurios liko tiek, kiek galėjo.

Kitose šalyse, sakė arkivyskupas Landel, krikščionių situacija yra pakankamai gera ir stabili, jie taikiai sugyvena su musulmonais, gali nevaržomai rinktis ir melstis savo bažnyčiose.

Rabato arkivyskupas išskyrė dvi dideles problemų ir iššūkių grupes: dialogo su musulmonais ir migracijos.

Kaip minėta, santykiai su musulmonais yra geri ir pagarbūs, tačiau religijos laisvės klausimas lieka neišspręstas. Tunise, kuriame pirmiausia kilo taip vadinamojo „arabų pavasario“ banga, priimtoje naujoje konstitucijoje įtvirtinta ir religijos laisvė, bet dar reikės laiko, kol ji taps visuomenės mentaliteto dalimi. Kitur taip vadinamasis „prozelitizmas“ yra draudžiamas. Taip pat ir katalikai draudžia tokį prozelitizmą, kuriuo siekiama patraukti asmenį prie savosios religijos nederamomis, jo laisvę ir sąžinę apeinančiomis priemonėmis. Tačiau draudžiama ne vien tai, bet varžomi ir iš tiesų laisvi asmenų apsisprendimai.

Kalbant apie migraciją, arkivyskupas išskyrė dvi grupes. Viena, tai dešimtys tūkstančių asmenų, kurie atvyksta prie Maroko ar Libijos krantų, svajodami pasiekti Europą. Antra, tai sub-saharinės Afrikos gyventojai, kurie atvyksta ieškoti darbo ir ypač mokytis, nes savo šalyse tokių galimybių nemato, o Europa jų nenori priimti. Tarp abiejų šių grupių yra nemažai krikščionių. Kaip jiems padėti? Tiek tiems, kurie mokinasi, tiek tiems, ir ne vien krikščionims, kurie desperatiškai siekia kirsti sieną?

*

Popiežius pirmadienį priėmė devynis vyskupus, keturis iš Alžyro, du iš Libijos, du iš Maroko, vieną iš Tuniso. Su jais buvo ir t. Mario Leon Dorado, Nekaltosios Marijos oblatų kongregacijos narys, 2013 metais Pranciškaus paskirtas Vakarų Saharos regiono apaštaliniu prefektu.

Kaip ir kituose panašiuose susitikimuose, Šventasis Tėvas pirmadienio audiencijoje su šiaurės Afrikos ganytojais panoro norėjo kalbėtis be formalumų, dialogo forma, tačiau įteikė jiems pastabas raštu, kuriuose yra pasiūlymų ir patarimų kaip atsiliepti į paminėtus rūpesčius, kam skirti didžiausią dėmesį.

Pirmiausia Pranciškus palinki, kad ganytojų vizitas Romoje, prie Apaštalų kapų, sustiprintų jų tikėjimą ir viltį, paprašė jų perduoti jo šilčiausius linkėjimus savo kraštų katalikams, padrąsinti juos liudyti taikos ir meilės Evangeliją.

Apžvelgdamas pastarųjų metų politinius ir socialinius pokyčius regione, Pranciškus konstatuoja, jog vienur kai kurie laisvės ir orumo lūkesčiai buvo realizuoti, o kitur įsivyravo prievarta. „Norėčiau ypač pažymėti Libijos vyskupų, taip pat kunigų, vienuolių ir pasauliečių ištikimybę ir ištvermę, likusių šalyje nepaisant daugelio pavojų. Jie tikri Evangelijos liudytojai. Jiems labai dėkoju ir drąsinu tęsti pastangas dėl taikos ir susitaikymo regione“, rašoma popiežiaus laiške.   

Pranciškaus laiške primenama, kad šiaurės Afrika yra tokių iškilių Bažnyčios rašytojų, kaip Augustinas ir Kiprijonas gimtinė, jis taip pat paminėjo palaimintąjį Charles de Foucauld ir jo netrukus minėsimą mirties 100 metų sukaktį. Jis ragino skleisti tarp tikinčiųjų dvasinį paveldą. Vyskupijų evangelinis gyvybingumas priklauso nuo kiekvieno dvasinio ir sakramentinio gyvenimo kokybės. Popiežius pasidžiaugė, kad pastaruoju metu Alžyre buvo restauruotos kelios katalikų bažnyčios.

Rašydamas apie tarpreliginį dialogą, Pranciškus vylėsi, kad jis bus atviras ir sąžiningas, be diskriminacijos ir išankstinių nusistatymų – šiems geriausias antidotas yra ugdymas. Susitikimas su kitais turi būti svetingas ir be prozelitizmo, tačiau su artimo meilės vaizduote, kuri atranda ir atveria nesuskaičiuojamus kelius evangeliniam dvelksmui.

Tarp kitų popiežiaus Pranciškaus laiške šiaurės Afrikos vyskupams paminėtų dalykų: tarpusavio vienybė, dėmesys kunigams ir vienuoliams, jų formacijai, ekumeninis dialogas su kitais regiono krikščionimis, atidumas migrantams ir, žinoma, Dievo bei Bažnyčios meilės liudijimas visiems stokojantiems. (Vatikano radijas)