Benino arkivyskupas: nešiokime sutanas ir abitus!

Parakou arkivyskupas Pascal N’Koué savo vyskupijos kovo mėnesio informaciniame biuletenyje parašė ilgą straipsnį, kuriame kreipiasi į kunigus ir vienuolius, kviesdamas nenusivilkti savo sutanų ir abitų vardan tariamo „kuklumo“, už kurio iš tiesų slypi pagunda susilieti su pasaulietine aplinka, tarsi nutylėti savo tapatybę.

Religinis rūbas nėra bereikšmis, neutralus. Arkivyskupas cituoja šv. Kotryną Sienietę, kuriai vaikystėje dominikonų abitai padarė didelį įspūdį, tai buvo ženklas, įsispaudęs jos atmintyje.

Ganytojas iš Benino primena sutanos įteikimo klierikams apeigų žodžius, kuriuose gerai išryškinama jų tapatybė ir misija, jų pareiga, su Šventosios Dvasios pagalba, be gėdos liudyti dangaus Karalystės vertybes ir savo gyvenimo šventumą.

Sutana, viena vertus, kaip įkapių rūbas, išreiškia mirtį sau pačiam ir nuodėmei, antra vertus, Dievui paklusnų ir džiugų gyvenimą, kuris yra krikščionio gautas palikimas. Mirtis ir prisikėlimas yra dvi pusės to paties Kristaus slėpinio, kurį savo gyvenimu turi atitikti kiekvienas kunigas. Sutana, iš kurios išsivystė ir įvairių vienuolinių ordinų bei kongregacijų rūbai, primena tą Jėzaus rūbą, tuniką, kuri buvo tokia ypatinga, be siūlės, kad kareiviai metė dėl jos burtą (žr. Jn 19).

Arkivyskupas N’Koué primena 1996 metų šv. Jono Pauliaus dokumento „Pašvęstasis gyvenimas“ žodžius, jog vienuolio rūbas yra Bažnyčios buvimo pasaulyje, stipriai sekuliarizuotame, ženklas. Tai yra kalba, kuri byloja, be žodžių, apie religinio rūbo nešiotojo pasišventimą ir priklausomybę vienam ar kitam ordinui. Todėl abitas, pritaikytas gyvenimo sąlygoms, yra labai rekomenduotinas. Panašiai nurodoma Direktoriume kunigams. Tai du autoritetingi, visiems skirti Bažnyčios dokumentai.  

Populiarus priežodis, rašo Benino arkivyskupas, sako, jog „ne abitas daro vienuoliu“. Sutinku, tačiau kaip minioje atpažinti vienuolį, jei jis nenešioja abito? Kaip suprasti kokiam ordinui jis priklauso? Abitas yra buvimo vienuoliu dalis, nors šventumas pirmiausia yra ne išvaizdoje, o elgesyje.

Ganytojas perspėja nepasiduoti pagundai atsisakyti abito dėlto, kad esą taip išreiškiamas kuklumas, diskretiškumas. Kuklumas yra pagirtinas, bet ar iš tiesų už jo nesislepia susiliejimas su aplinka? Kristus kvietė savo mokinius būti „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“, kitaip tariant, išsiskirti iš kitų. Tai neprieštarauja kuklumui. Nereikia teigti, kad abitas savaime kanonizuoja vienuolį, bet taip pat nereikia jo bijoti ar gėdytis. Abitas ar sutana yra iškalbingas ženklas, pamokslavimas be žodžių, evangelizavimo instrumentas. Didžiuokimės tuo, kuo esame, ragina arkivyskupas. (Vatikano radijas)