T. R. Cantalamessa OFM cap. Trejybės slėpinys Rytuose ir Vakaruose

Penktadienį t. Raniero Cantalamessa OFM cap., popiežiaus namų pamokslininkas, skaitė savo antrąją Gavėnios meditaciją, dalyvaujant Šventajam Tėvui ir Romos Kurijos nariams, kurią šį kartą skyrė Trejybės slėpiniui rytų ir vakarų Bažnyčių tradicijose, prisimindamas Pranciškaus kelionę į Turkiją, susitikimą su ortodoksų Konstantinopolio patriarchu Baltramiejumi ir tuosyk išsakytą padrąsinimą vienas kitą pažinti, suvokiant tikėjimo vienumą.

Katalikai ir ortodoksai dalijasi tuo pačiu tikėjimu į Trejybę, į Žodžio įsikūnijimą, į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų viename asmenyje, mirusį ir prisikėlusį dėl mūsų išganymo, dovanojusį Šventąją Dvasią, veikiančią Bažnyčioje; jie kartu tiki, jog Maria yra Dievo Motina, laukia amžinojo gyvenimo, Eucharistiją pripažįsta krikščioniško gyvenimo šaltiniu. Kas gali būti svarbiau už visa tai? Kai kurie slėpiniai  yra aiškinami skirtingai, bet tai antraeilis, o ne pirmaeilis dalykas.

Praeityje, konstatavo t. Cantalamessa, rytų teologija ir lotynų teologija pasižymėjo apologetiniu ir poleminiu atspalviu. Labiau buvo akcentuojami skirtumai, kiekvienam stengiantis parodyti savo teisumą. Laikas šią tendenciją pakeisti, nustoti kabinėtis prie skirtingumų, dažnai iškraipant kito mintį, ir žvelgti į tai, kas yra bendra. To reikalauja tikėjimo skelbimo pareiga ir pasikeitęs pasaulis, kuriam daugybė subtilių teologinių akcentų neturi jokios prasmės.

Pirmiau vienybės siekimo pastangose vyravo logika „išspręskime skirtumus, po to dalinkimės tuo, kas bendra“. Dabartiniame ekumenizme, priešingai, linkstama dalintis tuo, kas bendra, o po to kantriai ir pagarbiai spręsti skirtumus. Ir taip darant neretai nustembama: tai, kas atrodė skirtumai ar klaidos, pasirodo esą suderinama su savąja pozicija, netgi ją papildant ir pakoreguojant. „Prie tokio didelio slėpinio yra daugiau nei vienas kelias“, yra pasakęs vienas išmintingas pagonių mąstytojas.

Popiežiaus namų pamokslininkas apžvelgė – plačiai ir sintetiškai – kokiais terminais rytų ir vakarų teologinės tradicijos aptarė Trejybę, tikėjimo viršūnę, tikėjimo „Everestą“. Žvelgiant istoriškai, pirmaisiais trimis amžiais ryškėjant Trejybės doktrinai, krikščionys patys vis dažniau susidurdavo su savo kaltinimu pagonims, kad išpažįsta keletą dievybių. Todėl pirmųjų krikščionių išpažinimo formulė „tikiu Dievą“ nuo IV amžiaus pasipildė mažu, bet reikšmingu akcentu  - „tikiu vieną Dievą“. IV amžiaus pabaigoje baigėsi perėjimas nuo ST monoteizmo prie krikščionių trejybinio monoteizmo. Lotynai Trejybės slėpinį aprašė formule „viena substancija ir trys asmenys“, o graikai – „trys hipostazės ir viena būtis (ousia)“. Šiandien sutariama, kad tai yra du teisėti būdai nusakyti vieną ir tą patį slėpinį, tarsi iš dviejų pusių. Graikai pradeda nuo dieviškųjų asmenų ir baigia jų prigimties vienybe, o lotynai nuo vienybės ateina iki trijų asmenų.

Skirtumas ir tame, kad lotynams Dievo vienybė yra tarsi beasmenė ar iki-asmenė, ji išreikšta Tėvo, Sūnaus ir Dvasios asmenimis, žinoma, nemanant, kad egzistavo prieš tai savaime. Graikams, tuo tarpu, Dievo vienybė jau yra Tėvas, nuo kurio arba link kurio skaičiuojami kitu du Trejybės asmenys. Lotynų traktatuose pirmiausia nagrinėjamas „vienas Dievas“, o po to „trejybinis Dievas“, kai graikai rašo apie „Dievą Tėvą“, kuris tobulai suvienytas su Sūnumi ir Dvasia. Šiandien labiau mėgstama laikytis graikiškojo modelio, jį patį įskaitant, sakė t. Cantalamessa, dar kartą pabrėždamas, kad tai nereiškia, jog lotyniškoji tradicija yra neteisinga ar nenaudinga. Abi tradicijos išpažįsta Trejybę, bet skirtingu būdu suvokia vidinę būtį ir dieviškųjų asmenų ryšius. Be to, graikai labiau mąsto apie Trejybę „savaime“, o lotynai apie Trejybės apsireiškimo istorijoje tvarką: nuo vieno Dievo iki trejybinio Dievo. Abu keliai turi būti išlaikyti. Katalikai turėtų su džiaugsmu priimti graikiškojo, bizantiškojo dvasingumo lobyną, kuris dėl šiuolaikinių teologų darbo yra vis prieinamesnis. Taip pat ir Rytams verta pažinti lotynišką perspektyvą, ypač vaisingą evangelizavime, laipsniškame aiškinime, atsimenant paties Jėzaus pedagogiką: jis nesako mokiniams viską, ką žino, nes jie tiesiog „nepakeltų“ (žr. Jn 16,12). Panašios pedagogikos reikia ir mūsų amžininkams: žinoti, kad Dievas yra, kad juos sukūrė iš meilės, kad yra geras Tėvas ir kad apsireiškė Jėzuje Kristuje. Nereikėtų šiandieniniam žmogui iškart aiškinti Trejybės jam nieko nesakančiais „substancijos“ ar „hipostazių“ terminais, tai per didelis svoris jam, nors ir būtini tiems, kurie stengiasi tikėjimą geriau suprasti per teologijos studijas.

Tačiau senųjų Tėvų kalboje yra kažkas, kas ir šiandieniniam žmogui iš tiesų padeda jei ne išaiškinti, tai bent susidaryti idėją apie Trejybę: tai meilės akcentavimas, meilės, kuri savaime yra judėjimas, ryšys tarp bent tarp dviejų asmenų. Dieviškųjų asmenų tarpusavio meilė tokia tobula, kad juos padaro „vienu“, kai žmonių meilė yra laikina ir netobula.

Galiausiai Popiežiaus namų pamokslininkas pridūrė dar vieną esminį akcentą: Trejybės garbinimą kartu. Juk svarbiausias dalykas nėra spekuliuoti apie Trejybę, bet išlikti tikėjime, kuris veda pas Ją, leidžia įžengti pas Ją. Tam padeda garbinimas, laisvas ir džiugus. Štai be galo sena, rytams ir vakarams bendra pagarbino formulė: „garbė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius“. (Vatikano radijas)