Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Pranciškus: senelių žodžiuose jauniems yra kažkas ypatingo ir jie tai žino

Kovo 11 d. audiencija - OSS_ROM

2015/03/11 16:25

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius tęsė katechezę apie senelius, apie jų vertę ir vaidmenį, nepamiršdamas pridurti, kad ir pats yra vienas iš jų – „Lolo Kiko“ – „senelis Pranciškus“, kaip jį vadino Filipinų žmonės neseniai praėjusio vizito metu.

Visuomenė bando mus atmesti, bet Viešpats tikrai ne. Viešpats niekada neatmeta. Jis kviečia juo sekti kiekvienu gyvenimo metu, taip pat ir senatvei priklauso malonė bei misija, tikras Viešpaties pašaukimas. Senatvė yra pašaukimas, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tai dar nėra tas metas, kai telieka tik „įtraukti irklus į valtį“. Be abejo, tai skirtingas nuo kitų gyvenimo periodas ir patiems seneliams reikia jį „išgalvoti“, nes mūsų visuomenės nėra pasiruošusios, dvasiškai ir moraliai, pripažinti šiam gyvenimo metui pilną vertę. Seniau nebuvo taip įprasta turėti tiek laiko, kaip kad yra šiandien. Taip pat ir krikščioniškas dvasingumas buvo užkluptas šiek tiek netikėtai, jam reikėtų aptarti senų žmonių dvasingumą. Bet ačiū Dievui, netrūksta senų šventųjų, vyrų ir moterų, liudijimų.

Pranciškus priminė praėjusių metų „Senelių dieną“, surengtą šv. Petro aikštėje, kuri buvo pilna, kur jis klausė senelių pasakojimų, porų pasakojimų. Šios poros šventė 50 metų, 60 metų santuokos jubiliejų. Kaip parodyti šį senelių ištikimybės pavyzdį jauniems žmonėms, kurie pavargsta taip greitai? Reikia apie tai mąstyti, tiek Bažnyčioje, tiek pilietinėje visuomenėje.

Šventasis Tėvas priminė du senelius, Simeoną ir pranašę Oną, apie kuriuos pasakojama Evangelijoje pagal Luką. Onai buvo 84 metai ir savo amžiaus ji neslėpė. Evangelija pasakoja, kad jie laukė Dievo pasirodymo daug metų, ištikimai. Jie norėjo išvysti tą dieną. Ir gal jau buvo šiek tiek nusivylę, susitaikę, kad mirs pirmiau. Ir vis dėlto tai buvo didžiausias jų gyvenimo uždavinys: laukti Viešpaties ir melstis. Ir kai Marija su Juozapu atėjo į Šventyklą atlikti Įstatymo nurodytų pareigų, Simeonas ir Ona, vedami Šventosios Dvasios, sujudo, amžiaus ir laukimo svoris akimirksniu dingo. Jie atpažino Kūdikėlį ir tuo pat metu atskleidė naują jėgą ir naują uždavinį: dėkoti Dievui, šlovinti ir liudyti šį Dievo Ženklą. Simeonas spontaniškai sukūrė nuostabų džiaugsmo himną, tą akimirką tapo poetu. O Ona tapo pirmąją Jėzaus skelbėja: ji „kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“  (Lk 2,38).

Brangūs seneliai, - kreipiasi Pranciškus, - sekime šiais nepaprastais senoliais. Tapkime ir mes poetais maldoje, atraskime skonį ieškoti savųjų žodžių ir vėl savais padarykime tuos, kuriuos siūlo Dievo Žodis. Senelių malda yra didelė dovana Bažnyčiai, yra turtas! Tai išminties injekcija visai žmonių visuomenei, per daug užimtai, per daug išsiblaškiusiai. Kažkas turi jiems giedoti, skelbti Dievo ženklus, melsis už juos. Pažvelkime į Benediktą XVI, kuris pasirinko paskutinį savo gyvenimo periodą praleisti maldoje ir Dievo klausyme. Tai gražu. Didis praėjusio amžiaus tikintysis, ortodoksas Olivier Clement, sakydavo: „civilizacija, kuri nebesimeldžia yra tokia, kurioje senatvė nebeturi prasmės. Tai baisu. Mums reikia besimeldžiančių senelių, nes senatvė yra tam duota“. Senelių malda iš tiesų graži, - pridūrė Pranciškus.

Mes galime dėkoti Viešpačiui už gautas malones, užpildyti jį supančią nedėkingumo tuštumą. Galime užtarti naujų kartų lūkesčius, suteikti orumą atminčiai ir ankstesnių kartų pasiaukojimams. Ambicingiems jaunuoliams galime priminti, kad gyvenimas be meilės yra išdžiūvęs. Išsigandusiems jaunuoliams galime pasakyti, jog ateities skaudi nežinomybė yra įveikiama. Pernelyg save įsimylėjusiems jaunuoliams galime priminti, kad davime yra daugiau džiaugsmo, nei gavime. Seneliai ir močiutės kartu sudaro dvasinės šventovės chorą, kurio užtarimo malda ir šlovės giesmė stiprina bendruomenę, kuri dirba ir kovoja gyvenimo lauke.

Malda, galiausiai, nenutrūkstamai tyrina širdį. Šlovinimai ir maldavimai užkerta kelią širdies sukietėjimui nuoskaudose ir egoizme. Koks nemalonus cinizmas seno žmogaus, kuris prarado savo liudijimo prasmę, niekina jaunuosius ir neperduoda gyvenimo išminties. Ir koks gražus yra padrąsinimas, kurį senelis sugeba perduoti jaunuoliui, ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo prasmės. Tai iš tiesų yra senelių misija, senolių pašaukimas. Senelių žodžiuose jauniems yra kažkas ypatingo ir jie tai žino. Žodžius, kuriuos mano senelė įteikė raštu mano kunigystės šventimų dieną vis dar nešiojuosi su savimi, visada brevijoriuje, juos dažnai skaitau ir jie man duoda daug gero. Kaip norėčiau tokios Bažnyčios, kuri meta iššūkį atmetimo kultūrai su iš naujo apsikabinimo tarp jaunų ir senų išsiveržusiu džiaugsmu! Šiandien to prašau Viešpaties, tokio apsikabinimo! – meldė Pranciškus, užbaigdamas savo katechezę. (Vatikano radijas)    

2015/03/11 16:25