2015-03-21 14:06:00

Pranciškus Neapolyje. Malda prie Pompėjos Mergelės ir apsilankymas periferijoje


Vienos dienos trukmės pastoracinį vizitą Neapolyje popiežius Pranciškus pradėjo nuo šalia miesto esančios Pompėjos šv. Rožinio Mergelės Marijos šventovės aplankymo ir maldos joje. Šios šventovės istorijos pradžia siekia 1876 metus ir yra susijusi su palaimintuoju Bartolo Longo – šis medikas buvo antiklerikalas ir satanistinio pobūdžio judėjimo narys, tačiau, po gilios egzistencinės krizės ir depresijos atsivertė ir radikaliai pakeitė gyvenimą. Rožinio malda jam buvo ypatinga.

Pranciškus priklaupė tyliai maldai prieš Pompėjos Rožinio Mergelės atvaizdą, atvežtą Bartolo Longo, o vėliau sukalbėjo 1883 metais palaimintojo sukurtą maldą „Piccola supplica – Mažą maldavimą“. „Karūnuota dvylika žvaigždžių mus vedi į Tėvo slėpinį, duodi dievišką Kūdikį, Jėzų, mūsų viltį, vienintelį pasaulio išgelbėjimą. Įteikdama savo Rožinį kvieti žvelgti į Jo veidą“, sakoma vienoje tos maldos vietoje.

*

Tuoj iš Pompėjos Pranciškus nuvyko į šiaurinį Neapolio kvartalą, Scampia. Tai vienas iš labiausiai apgyvendintų šio didelio miesto kvartalų ir tuo pat metu vienas iš labiausiai degradavusių. Virš pusės kvartalo gyventojų yra bedarbiai, čia klesti nusikalstamumas, korupcija, reketas, juodadarbystė, alkoholizmas ir kvaišalai. Pranciškus sąmoningai norėjo aplankyti šią „periferiją“ – materialinę ir dvasinę.

Kvartalo gyventojai Pranciškų pasitiko iš tiesų nuoširdžiai ir gausiai. Ir savo ruožtu Pranciškus jų nenuvylė, atsakydamas į tris klausimus, kuriuos jam uždavė trijų skirtingų socialinių sluoksnių žmonės: imigrantė filipinietė, darbininkas ir teisininkas.

Atsakydamas pirmajai, Pranciškus stebėjosi kaip galima migrantus laikyti antros klasės piliečiais. Visi yra Dievo vaikai ir visi, galiausiai, yra migrantai. Visi keliaujame link tėvynės ir visi tikimės ją pasiekti. Dievas visus mus išleido į kelionę. Nei vienas iš mūsų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos šioje žemėje. Ir visi, visi be išimčių turime eiti pas Dievą.

Atsakydamas į darbininko klausimą Pranciškus kalbėjo apie orumą, kurį teikia darbas. Kas laukia žmogaus be darbo? Kokia bedarbio jaunuolio ateitis? Kokį gyvenimą jis pasirinks? Ši atsakomybė nėra vien miesto ar valstybės, bet viso pasaulio. Deja, šiuolaikinė ekonomika „nurašo“ žmones, nurašo ir jaunuolius. Taip, yra karitatyvinės organizacijos, Caritas, parapijos, kurios duoda valgio. Tačiau tai neišsprendžia didžiosios problemos – turėti galimybę pačiam parnešti duonos į namus. Kai neturima galimybės uždirbti duonos, yra prarandamas orumas. Darbo trūkumas vagia mūsų orumą. Ne ką geresnis yra pavergiantis ir išnaudojantis darbas – daug valandų darbo, menkutis atlyginimas, jokio įnašo pensijoms, be sveikatos draudimo, be kontrakto. Tai mūsų laikų drama ir negalime tylėti.

Tave gerai suprantu, broli, - sakė popiežius darbininkui, - ačiū už tavo žodžius. Turime vėl kovoti už savo orumą, kuri yra kova už galimybę parnešti duonos į namus.

Korupcija dvokia. Korumpuota visuomenė dvokia  - neieškodamas švelnesnio žodžio tarė Pranciškus, atsakydamas į trečiąjį klausimą, užduotą teisėjo. Korupcija yra purvina. Ir nei vienas nėra nuo jos apsaugotas. Visi gali būti gundomi lengvų pinigų, bet ne vien: taip pat užtrenkti duris migrantui, išnaudoti darbininką ir pan. Ir tai yra korupcija, tai yra sugedimas. Krikščionis neturi įsileisti šio sugedimo, kitaip ir jis pradeda dvokti, nebėra krikščioniu.

Vilties, atgimimo, atnaujinimo, švaros – sielose, mieste ir visuomenėje, drąsos, neleidimo blogiui tarti paskutinio žodžio, geros politikos – tarnaujančios ir mylinčios: viso to palinkėjo Pranciškus Neapolio periferijos gyventojams, laimindamas jų šeimas ir vaikus, prašydamas jų maldos už jį, melsdamas jiems Dievo Motinos užtarimo. (Vatikano radijas)   








All the contents on this site are copyrighted ©.