Pranciškus susitikime su jaunimu: pjaunama tai, kas sėjama

Paskutinysis popiežiaus Pranciškaus šeštadienio vakaro susitikimas Neapolyje buvo skirtas jaunimui, bet ne vien – dalyvavo šeimos ir seneliai. Šventasis Tėvas atsakė į kelis klausimus.

Pirmąjį uždavė jauna mergina, vardu Bianca. Ji kalbėjo apie tai, jog greta entuziazmo, vertybių, gražių ir kilnių dalykų netrūksta sunkumų ir sugedimo. Kaip tokiose „Dievo tylos“ situacijose sėti džiaugsmo ir meilės sėklą?

Mes žinome, pasak Pranciškaus, kad Dievas yra žodžių Dievas. Biblijoje yra Dievo žodžiai. Dievas kalba mums. Dievas taip pat yra gestų Dievas. Ir taip, Dievas yra tylos, kartais didelės tylos Dievas. Atsiminkime Abraomą, kuris keliavo dvi dienas iki vietos, kurioje turėjo paaukoti savo sūnų...Dvi dienos tylos. Ir sūnus suprato, kad kažkas ne taip. Tačiau didžiausia Dievo tyla Kryžius. Jėzus ją pavadino apleidimu, „Tėve, kodėl mane apleidai..“. O po to įvyko kažkas didingo, Prisikėlimas. Dievas yra ir tylėjimo Dievas. Tos tylos negali paaiškint, gali tik žiūrėti į Nukryžiuotąjį.. Pavyzdžiui, kodėl kenčia vaikai, kaip tai paaiškinti? Kur atrasti Dievo žodį apie tai? Tai viena iš didžiųjų Dievo tylų, prie kurios galime artėti žvelgdami į nukryžiuotą Kristų, mirštantį, apleistą. Tiesa, kad Dievas sukūrė mus laimei, tačiau daugybę kartų tyli. Tokia tiesa ir negaliu tavęs apgauti, - sakė Pranciškus merginai, - jog jei tikėsi, viskas bus gerai, tau seksis, turėsi pinigų...Ne, ne, kartais Dievas tyli. Jis yra žodžių Dievas, gestų Dievas ir tylos Dievas. Šiuos tris dalykus turi sujungti savo gyvenime. 

Taip pat Šventasis Tėvas atsakė į 95 metų Erminijos klausimą, kuri dėkojo popiežiui už tai, kad jis dažnai kalba, jog ilgas gyvenimas ir senatvė yra dovana, kai visuomenėje dažnai ši dovana atmetama, nuvertinama. Seneliai lieka trapūs, vieni, bijo būti „nurašytais“, sukištais į „senelių sandėlius“. Ar jų gyvenimas dar turi prasmę? Jai, pasakojo senolė, teko malonė sutikti krikščionišką bendruomenę ir, kaip ji vadina, „angelus“, jaunus ir mažiau jaunus, kurie ją aplanko, padeda rūpesčiuose. Jų draugystė teikia tiek daug šilumos, drąsos ir jėgos.

Ir melstis kartu man labai padėjo, - sakė senolė: - esu silpna, bet melsdamasi už vargšus, už ligonius, už stokojančius, už taiką, už Bažnyčios gėrį, taip pat už popiežių, atrandu jėgų padėti ir apsaugoti kitus. Kaip, klausė ji, galima labiau sustiprinti Bažnyčią kaip šeimą, kuriai priklauso ir jauni, ir seni, ir niekas nėra nurašomas?

Asmenų „nurašymas“ yra esminis mūsų kultūrą apibūdinantis žodis, atitarė Pranciškus. Šioje kultūroje tas, kuris nėra naudingas, yra išmetamas. Panaudojamas ir išmetamas. Štai ir vaikai nėra naudingi, tad kam jų reikia? Geriau neturėti. O jei norisi kam parodyti švelnumą, pakanka šuniuko arba kačiuko. Kiek daug žmonių atsisako vaikų, pasitenkindami šuniuku ar kačiuku... Nurašomi ir seneliai, kurie sudaro problemų, paliekami vieni, paliekami mirti... Tai paslėpta eutanazija – be priežiūros, be rūpesčio, liūdesyje. Klausiu vaikų, turinčių senus tėvus: ar esate jiems artimi? O jei jie gyvena senelių namuose, nes kartais tikrai kitaip neįmanoma, ar juos aplankote? Artumas, švelnumas yra pats geriausias vaistas seneliui.

Popiežius atsiminė savo paties liūdną patirtį: lankant senelių namus jų gyventojų klausdavo, kada paskutinį sykį jie matė vaikus? Gal per Kalėdas, nors dabar jau rugpjūtis... Jūsų, turinčių senus tėvus, prašau atlikti sąžinės egzaminą: ar gerbiate ketvirtąjį Dievo įsakymą? Ar aplankote tėvus? Ar esate švelnūs? Ar praleidžiate su jais laiko? Pjaunama tai, kas sėjama, priminė Pranciškus. „Nurašęs“ savo tėvus rizikuoji pats būti „nurašytas“ savo vaikų.

Trečiąjį klausimą uždavė Russo šeima, kurie patvirtino, jog šeima iš tiesų yra susitikimo meilėje vieta, tačiau taipogi reikalauja pažinimo ir ištvermės, atsparumo išoriniam spaudimui? Kaip šeimai liudyti savo gyvenimo grožį, tuo pat metu neužsidarius gynybinėse pozicijose?

Šeima yra krizėje, jauni žmonės nenori tuoktis, tai nebemadinga...O jei ir tuokiasi bažnyčioje, po ilgo sugyvenimo kartu, sulaukę vaiko, dažnai ne dėl tikėjimo, o dėl socialinių aplinkybių. Taip pat yra ideologinių šeimos kolonizacijų, Europoje ir už vandenyno, kurios yra žmogaus proto suklydimai, kaip kad „gender“ teorija, kelianti tiek sumaišties. Kaip visam tam atsispirti? Kaip gyventi? Jis, pasak popiežiaus, neturi kokio nors galutinio recepto. Bažnyčia supranta šias problemas ir Viešpats įkvėpė sušaukti Sinodą apie šeimą.

Labai svarbus, anot Pranciškaus, pasiruošimas santuokai: jaunystėje, tarp draugų, tarp šeimos, per sužadėtuves. Sužadėtuvės prarado šventos pagarbos prasmę. Dabar sužadėtuvės ir sugyvenimas yra beveik tas pats. Sužadėtuvės turi būti subrendimo laikas. Panašiai kaip vaisius: jei nuskini jį dar nesunokusį, neskanu. Jis turi sunokti. Kai sužadėtuvės geros, yra subręstama ir tuokiamasi. Bet šiandien viskas krizėje. Reikia labai melstis.

Popiežius pakartojo savo patarimą šeimoms: šeimoje pykstamasi. Todėl svarbu užbaigti dieną taikoje, nes kitaip ginčai augs, augs, kol sugriaus šeimą. Nebūtina klauptis ant kelių, gali pakakti švelnaus gesto. Jei nuoskaudą paliekame, kitą dieną ji daug šaltesnė, daug sunkiau pašalinama. Svarbu klausti vienas kito: kas patinka, kas nepatinka. Svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad jei būčiau tą ar kitą „sutikęs anksčiau arba vėliau“, būčiau „susituokęs su kitu ar kita“. Geriau greitai uždaryti duris tokioms mintims. Daug didelių iššūkių, daug sunkių klausimų, todėl reikia daug maldos – už jaunuolius, už senelius.

Susitikimą Šventasis Tėvas užbaigė pakvietęs visus sukalbėti „Sveika, Marija“, paprašęs šv. Juozapo užtarimo ir visus palaiminęs. (Vatikano radijas)