Popiežius Pranciškus: Nė vienas vaikas nėra „klaida“

Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus tęsė prieš Didžiąją savaitę pradėtą katechezę apie vaikus, kuri savo ruožtu yra dalis ilgesnio, jau prieš kelis mėnesius pradėto katechezių ciklo apie šeimą.

Tęsdami katechezę apie šeimą šiandien užbaigiame mąstymą apie vaikus, kurie yra pats gražiausias Kūrėjo vyrui ir moteriai suteikto palaiminimo vaisius. Jau kalbėjome apie vaikus kaip didžiąją dovaną. Šiandien turime, deja, paliesti ir vaikų kančios istorijas, kurias dažnam jų tenka išgyventi.

Daug vaikų nuo pat gimimo atstumiami, apleidžiami, atimama iš jų vaikystė ir ateitis. Kai kas, norėdami pasiteisinti, drįsta sakyti, kad padaryta klaida leidžiant šiems vaikams gimti. Gėda! Nesuverskime vaikams mūsų kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“. Jei vaikai badauja, kenčia skurdą, jei jie skriaudžiami ir apleisti, palikti gatvėse, jei jie neišauklėti, nemoka skaityti ir rašyti, nežino kas yra mokykla – tai ne klaida, bet priežastis, dėl kurios turėtume juos dar labiau mylėti ir labiau jais rūpintis. Ko vertos iškilmingos žmogaus teisių, vaiko teisių deklaracijos, jei po to už suaugusiųjų klaidas baudžiame vaikus?

Valdantieji, atsakingieji už ugdymą, o taip pat mes visi, suaugusieji, esame atsakingi už vaikus ir kiekvienas privalome padaryti ką galime, kad jų padėtis pasikeistų. Vaikai kenčia. Kiekvienas atstumtas, apleistas, gatvėje elgetaujantis, ar kitaip pats savimi pasirūpinti priverstas vaikas, kiekvienas vaikas neturintis galimybės lankyti mokyklą, naudotis sveikatos apsauga, yra šauksmas, kuris kyla pas Dievą ir kaltina sistemą, kurią mes, suaugusieji, sukūrėme. Šitie vaikai tampa nusikaltėlių aukomis, yra išnaudojami, mokomi kariauti ir smurtauti. Taip pat ir turtingose šalyse dėl šeimos krizės, dėl neveikiančių ugdymo sistemų, dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų daug vaikų išgyvena dramas, kurios palieka ženklą visam gyvenimui. Žalojami vaikų kūnai ir sielos. Tačiau dangiškasis Tėvas šių vaikų neužmiršta. Nė viena jų ašara nenueina niekais. Lygiai taip pat kaip ir nė akimirkai neišnyksta mūsų atsakomybė: kiekvieno mūsų ir mūsų valstybių socialinė atsakomybė.

Jėzus vieną kartą subarė savo mokinius, kad neleido tėvams atnešti arčiau savo vaikų, kad jis juos palaimintų. Evangelijos pasakojimas iš tiesų jaudinantis. „Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.“ (Mt 19,13-15). Koks nuostabus tėvų pasitikėjimas ir koks Jėzaus atsakymas! Kaip norčiau, kad šis puslapis taptų įprastine visų vaikų istorija! Tai tiesa, kad vaikams su rimta negalia Dievas duoda nuostabius tėvus, nebijančius jokios aukos. Šitie tėvai negali būti paliekami vieni! Turime padėti jiems kelti savo naštą, turime taip pat jiems padėti džiaugtis ir atsipalaiduoti, kad jų gyvenimas būtų ne tik sunki sergančio vaiko slaugymo rutina.

Kalbant apie vaikus neturėtų būti naudojamos formuluotės, kurios kartais girdimos advokatų kontorose, tokios kaip: „mes juk nesame labdaros institucija“ arba „privačiame gyvenime kiekvienas daro ką nori“ arba vėl „apgailestaujame, bet negalime padėti“. Kai kalbama apie vaikus, tokie žodžiai netinka.

Labai dažnai vaikams tenka kentėti dėl tėvų nedarbo arba menkai apmokamo darbo, dėl nepatogių darbo valandų, dėl blogai veikiančio viešojo transporto. Vaikai sumoka taip pat už nebrandžias santuokas, už neatsakingas skyrybas. Jie yra subjektyvias teises aukštinančios kultūros pirmosios aukos. Jie dažnai mato smurtą, kurio patys nesupranta, ir suaugusiems matant verčiami susitaikyti su degradavusia aplinka.

Kaip praeityje taip ir šiais laikais Bažnyčia stengiasi motiniškai globoti vaikus ir jų šeimas. Dabartiniame pasaulyje gyvenantiems tėvams ir vaikams ji teikia Dievo palaiminimą, yra motiniškai švelni, bet moka ir griežtai sudrausminti ar ryžtingai pasmerkti. Broliai ir seserys, atsiminkite, kad su vaikais nejuokaujama!

Pagalvokite kokia būtų visuomenė, jei ji kartą visiems laikams sau paskelbtų štai tokią taisyklę: „Tai tiesa, kad nesame tobuli ir darome daug klaidų. Tačiau kai vaikas ateina į pasaulį, jokia suaugusiųjų auka nėra per didelė ar per daug kainuojanti, niekada negalvojama, kad vaiko gimimas buvo klaida, visi vaikai yra branginami, nė vienas nepaliekamas likimo valiai ar žmonių piktumui“.  Kokia graži būtų tokia visuomenė! Aš sakau, kad tokiai visuomenei būtų daug atleidžiama, daug jos klaidų. Tikrai daug.

Viešpats teisia mūsų gyvenimą, klausydamas ką sako vaikų angelai, nes „jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18,10). Visada savęs klauskime: Ką vaikų angelai papasakos apie mus Dievui?

(Vatikano radijas)