2015-04-12 12:39:00

Šv. Grigalius Narekietis paskelbtas Bažnyčios mokytoju, paminėta armėnų tragedija


Antrasis savaitgalis po Velykų šiais metais išsiskiria svarbiais visai visuotinei Bažnyčiai įvykiais. Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, šeštadienį, Pranciškus paskelbė Gailestingumo Jubiliejaus bulę, trokšdamas, kad tikintieji širdyje ir prote pajustų Dievo gailestingumo prisilietimą ir atgaivą. O sekmadienį iškilmingose šv. Mišiose šv. Petro bazilikoje visuotinės Bažnyčios mokytoju pripažino Grigalių Narekietį (Grigorą Narekaci), armėnų šventąjį, vienuolį, gimusį apie 950 ir mirusį apie 1005 metus.

Sekmadienis Vatikane buvo ypatinga diena armėnams: ne vien todėl, kad didžiam jų tautoje gimusiam mistikui, priklausiusiam apaštalinei ortodoksų Bažnyčiai, pripažintas toks autoritetas, bet ir todėl, kad tose pat Mišiose buvo paminėta didžioji armėnų tragedija, 1915 – 1916 metais Osmanų imperijoje surengtos sisteminės armėnų skerdynės, kurias daug kas laiko pirmuoju XX amžiaus genocidu. Šia proga iškilmėse Vatikane dalyvavo du svarbiausi armėnų ortodoksų ganytojai: Patriarchas ir visų armėnų katolikosas Karekinas II bei Kilikijos katolikosas Aramas I. Gretų jų buvo Kilikijos armėnų katalikų patriarchas Nersos Bedros XIX. Dalyvavo ir Armėnijos valstybės vadovai, tarp kurių prezidentas Serž Sargsyan.

 

*

Todėl Mišių pradžioje Pranciškus kreipėsi į armėnų tikinčiuosius. Ir šiandien, pasak jo, gyvename karo laiku, trečiojo pasaulinio karo, kuris vyksta „dalimis“, laikmečiu; kasdien girdime apie neapsakomus nusikaltimus, kruvinas skerdynes ir griovimo beprotystę. Ir šiandien daugybė brolių bei seserų šaukiasi pagalbos, persekiojami dėl jų tikėjimo į Kristų ar etninės priklausomybės. Jie nukirsdinami, nukryžiuojami, sudeginami, išvejami iš savo žemės. Ir šiandien stebime genocidą, nulemtą visuotinio abejingumo, kuris atspindi savo brolį nužudžiusio Kaino žodžius: kas man rūpi? Ar aš esu savo brolio sargas?

Žmonija XX amžiuje patyrė tris negirdėtas tragedijas. Pirmuoju XX amžiaus genocidu vadinama tragedija smogė jūsų, armėnų, tautai, pirmajai krikščioniškai tautai, kaip ir sirams katalikams ir ortodoksams, asirams, chaldėjams ir graikams. Buvo nužudyti vyskupai, kunigai, vienuoliai, moterys, vyrai, seneliai, vaikai ir bejėgiai ligoniai. Kitas dvi tragedijas įvykdė nacizmas ir stalinizmas. Vėliau masinės žudynės surengtos Kambodžoje ir Ruandoje, Burundyje ir Bosnijoje. Atrodo, kad žmonija negali nustoti liejus nekaltą kraują. Atrodo, kad po II Pasaulinio karo gimęs optimizmas tirpsta. Atrodo, kad žmonijos šeima atsisako pasimokyti iš savo klaidų, nulemtų smurto įstatymo, ir toliau yra tokių, kurie nori sunaikinti panašius į save, su tyliu bendrininkavimu tų, kurie lieka žiūrovais.

Brangūs tikintieji armėnai, su perverta širdimi, bet taip pat kupina vilties Prisikėlusiu Viešpačiu šiandien mename tragiško įvykio šimtmetį, tą didžiulį ir beprotišką naikinimą, kurį jūsų protėviai žiauriai kentė, - sakė Pranciškus. Atsiminti, pasak jo, yra būtina, privalu, nes blogį slėpti ar neigti reiškia palikti žaizdą atvirą, kraujuojančią ir negydomą.

Su tvirtu įsitikinimu, kad blogis niekad nekyla iš Dievo, be galo Gero, - priduria popiežius, - įsišakniję tikėjime išpažįstame, kad žiaurumas negali būti priskirtas Dievui ir jokiais būdais negali būti pateisinamas jo Vardu.

*

Mišių pradžioje, po Atgailos akto, šv. Grigalius Narekietis buvo paskelbtas Bažnyčios Mokytoju – savo gyvenimu ir savo raštais. Iškilmingą skelbimo ritą pradėjo kardinolas Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, kreipdamasis į Pranciškų tokiais žodžiais:

Nuo pat pirmųjų krikščioniškos eros amžių Šventoji Dvasia Rytuose įžiebė daug žvaigždžių – šventų žmonių ir išminčių, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir savo mokymu nutiesė kelią į Dievo slėpinių pažinimą ir susitikimą su Kristumi.

Praėjus maždaug šimtui metų nuo kito Rytų Bažnyčios sūnaus, šv. Efremo Siro, paskelbimo visuotinės Bažnyčios Mokytoju, šiandien, Šventasis Tėve, prašome tokį pat titulą suteikti šv. Grigaliui iš Nareko, armėnų tautos mokytojui ir šlovei. Šis didis teologas, mistikas ir poetas perteikė dvasinę ir bažnytinę patirtį per gyvenimą ir doktrinos mokymą, eidamas grožio teologijos keliu.

Kardinolas Amato paminėjo keturias sritis, kuriose šv. Grigaliaus iš Nareko doktrina itin išsiskiria: žmogaus ribų ir nuodėmės jautimą, nesugebėjimą kalbėti apie Dievą ir su Dievu be įsikūnijusio Žodžio; apmąstymą apie Trejybę; sakramentų malonių gynimą, patvirtinant Dievo malonės svarbą vidiniam gyvenimui savo laikmečio erezijų kontekste; pamaldumą Mergelei Marijai.

Po to kitas skaitovas trumpai pristatė šventojo vienuolio gyvenimą, paminėdamas jo pagrindinį veikalą – Raudų (Sielvartingų giedojimų) knygą, parašytą maždaug 1003 metais; kaip ir tai, kad 1915 – 16 metų periode buvo sugriautas vienuolynas, kuriame jis gyveno, ir sunaikintas jo kapas, kuris buvo tapęs armėnų tikinčiųjų piligrimystės vieta.

Tada Pranciškus lotyniškai sukalbėjo iškilmingą formulę:

Priimdami daugelio brolių vyskupystėje ir daugybės tikinčiųjų iš viso pasaulio troškimą, gavę Šventųjų skelbimo kongregacijos nuomonę, ilgai mąstę ir pasiekę pilną bei tvirtą įsitikinimą, su apaštalinio autoriteto pilnatve skelbiame šv. Grigalių iš Nareko, kunigą ir vienuolį, visuotinės Bažnyčios mokytoju.

*

Mišių homilijoje Pranciškus dar kartą kalbėjo apie blogio slėpinį, tačiau Dievo Gailestingumo šviesoje. Evangelijos skaitinys pagal Joną pasakojo apie prisikėlusį Kristų, kuris parodė mokiniams savo žaizdas, o po aštuonių dienų, iš naujo pasirodęs, parodė jas ir apaštalui Tomui, kuris iki tol nenorėjo patikėti.

Ir mums šiandien, šį sekmadienį, kurį šv. Jonas Paulius II panoro skirti Dievo Gailestingumui, Viešpats rodo, per savo Evangeliją, savo žaizdas. Tai gailestingumo žaizdos. (...) Jėzus kviečia į jas pažvelgti, paliesti, kaip ir Tomui, kad išgydytų mūsų netikėjimą. Mus kviečia įžengti į šių žaizdų slėpinį, kuris yra gailestingos meilės slėpinys. Per jas, tarsi per šviesos plyšius, galime pamatyti visą Kristaus ir Dievo slėpinį, - sakė Šventasis Tėvas.

Regėdami tragiškus žmonijos istorijos įvykius kartais liekame tarsi parblokšti ir klausiame – „kodėl“? Žmogiškas blogumas gali pasaulyje atverti tarsi įplyšimus, tarsi dideles tuštumas: meilės tuštumas, gėrio tuštumas ir gyvenimo tuštumas. Ir tada klausiame savęs – kaip galime jas užpildyti? Mums tai neįmanoma. Tik Dievas gali užpildyti šias tuštumas, kurias blogis atveria mūsų širdyse ir mūsų istorijoje. Tai Jėzus, tapęs žmogumi ir miręs ant kryžiaus, nuodėmės prarają užpildo savo gailestingumo praraja.

Štai, broliai ir seserys, kelias, kurį Dievas atvėrė, kad mes išeitume, pagaliau, iš blogio ir mirties vergovės, įžengtume į gyvenimo ir taikos žemę. Šis kelias yra Jis, Jėzus, Nukryžiuotas ir Prisikėlęs, ir ypač jo gailestingumo kupinos žaizdos.

*

Prieš pat šventųjų Mišių pabaigą trys armėnų ganytojai sukalbėjo maldą už armėnų kankinius. Armėnų katalikų patriarchas paprašė jų sieloms poilsio ir gailestingumo; „Visame kame palaimintas Viešpaties, padaryk savo tarnus vertus naujo atgimimo, kai išgirs dieviškojo trimito garsą, kad žengtų priešais Tavo šlovę“, sakė armėnų ortodoksų patriarchas Karekinas II, „Amžinasis Karaliau, kuris, savo begalinėje meilėje, pasigailėjai žmonių giminės ir gimei iš Mergelės, pailsink su savo šventaisiais mūsų mirusius, kurie gimė iš naujo per krikštą“, pridūrė Kilikijos armėnų ortodoksų ganytojas Aramas.

*

Po Mišių visi trys armėnų krikščionių vyresnieji tarė žodį, padėkodami Pranciškui už šv. Grigaliaus Narekiečio tokį nepaprastą gyvenimo ir mokymo pavyzdžio iškėlimą ir už tai, kad visi kartu galėjo paminėti didžiąją armėnų dramą, kuri vis dar nėra pakankamai ir teisingai pripažįstama. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.