Popiežiaus homilija šv. Mortos koplyčioje: Bažnyčia kviečia atvirai ir drąsiai skelbti Jėzų Kristų

Bažnyčios kelias yra atvirumo, drąsos kelias. Kalbėti reikia aiškiai ir kalbėti laisvai. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus šv. Mortos namų koplyčioje pirmadienio rytą aukotų Mišių homilijoje. Pranciškus sakė, kad jau apaštalai tuojau po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių patyrė, jog vien tik Šventoji Dvasia gali pakeisti žmonių nusistatymą, kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją, pripildyti drąsos.

„Negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“. Popiežius homiliją pradėjo šiais apaštalų Petro ir Jono ištartais žodžiais. Apaštalų darbuose pasakojama, kad po luošio išgydymo abu apaštalai buvo uždaryti į kalėjimą ir prigrasinti, kad daugiau nekalbėtų Jėzaus vardu. Tačiau sugrįžę į laisvę apaštalai toliau taip darė ir karštai paragino tikėjimo brolius drąsiai skelbti Dievo Žodį. Jie prašė Viešpatį, kad atkreiptų akis į kunigų grasinsimus ir suteikti saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti Jo Žodį.

Taip pat šiandien Bažnyčia kviečia kalbėti atvirai ir drąsiai. Bažnyčios kelias yra atvirumo ir krikščioniškos drąsos kelias. Šie du apaštalai, kaip pažymima Biblijoje, paprasti ir beraščiai, turėjo drąsos. Jie buvo drąsūs, atviri, jautėsi galintys kalbėti nesuvaržyti, laisvi.

Popiežius homilijoje kalbėjo ir apie slėpiningą Jėzaus pokalbį su Nikodemu apie antrąjį užgimimą. t.y. atgimimą iš aukštybės, apie kurį pasakojama Evangelijoje. Pranciškus pastebėjo, kad ir šiame pasakojime, šiame „atvirumo kelyje“, pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia, kuri vienintelė gali suteikti drąsos malonę skelbti Jėzų Kristų.

Skelbimo drąsa, tęsė Pranciškus, yra ta savybė, kuri mus atskiria nuo paprasto prozelitizmo. Jėzus nesako, kad mes kurtume reklamą, kad turėtume kuo daugiau „narių“ savo „dvasinėje draugijoje“, ne. To visai nereikia. Nereikalinga ir nekrikščioniška. Krikščionis daro taip, kad skelbia drąsiai ir Jėzaus skelbimas, veikiant Šventajai Dvasiai, išprovokuoja tokį žavesį, kuris leidžia žengti toliau tuo keliu.

Viso to pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia. Kai Jėzus kalbėjo apie atgimimą iš aukštybės, jis leido suprati, kad mus pakeičia Šventoji Dvasia, kuri ateina iš bet kur, kaip vėjas: tik ošimą girdime.

Tik Šventoji Dvasia gali pakeisti mūsų nusistatymą, pakeisti mūsų gyvenimus, pakeisti priklausymą. Tai Šventoji Dvasia, kuri suteikia galią paprastiems ir beraščiams, kaip Petrui ir Jonui, tą galią skelbti Jėzų Kristų iki paskutiniojo liudijimo, iki kankinystės.

Krikščioniškos drąsos kelias yra malonė, kurią suteikia Šventoji Dvasia. Galime rinktis iš daug skirtingų kelių, kurie irgi drąsina (...). Tai padeda, tačiau yra kur kas didingesnio dalyko įrankis: Šventosios Dvasios. Jei nėra Šventosios Dvasios daug ko negalime: padarome daug, bet visai nereikalingai.

Po Velykų Bažnyčia ruošiasi priimti Šventąją Dvasią. Todėl dabar Mišiose, baigė Pranciškus, švęsdami Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį, galim prisiminti visą Išganymo istoriją ir paprašyti malonės, kad nužengusi Šventoji Dvasia suteiktų tikros drąsos skelbti Jėzų Kristų (Vatikano radijas).