2015-04-14 14:56:00

S. Celina, kongreso apie ugdymą Romoje dalyvė: nedėti į formą, bet palydėti


Praėjusią savaitę į Romą buvo atvykę apie 1300 vienuolių ir apaštalinių bendruomenių narių, moterų ir vyrų, iš viso pasaulio ir visų kontinentų, virš 100 kraštų, atsakingų už ugdymą įvairiuose pašvęstojo gyvenimo tarpsniuose. Jie dalyvavo Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos surengtame kongrese formuotojams ir ugdytojams. Kongrese dalyvavo trys delegatai iš Lietuvos. Mūsų redakcijoje apsilankė sesuo benediktinė iš Kauno Celina, kuri papasakojo apie kongreso dienas ir, pirmiausia, apie šeštadienio susitikimą su popiežiumi Pranciškumi:

S. Celina: Šis susitikimas buvo įspūdingas. Buvo numatyta, kad šiame kongrese bus daug meldžiamasi ir mes pirmiausia meldėmės šv. Petro bazilikoje ir tada, tokioje maldos nuotaikoje ėjome susitikti su Šventuoju Tėvu. Nuostabiausia, kad Šventasis Tėvas kalbėjo apie tai, ką mes kalbėjome ir ką girdėjome per keturias su trupučiu kongreso dienas. Apie tai, ką kalbėjome mes, apie tai girdėjome ir iš Šventojo Tėvo. Jis pabrėžė tai, ko mes troškome ir parodė tą kryptį mums, formatoriams, kurią priėjome patys, dalindamiesi patirtimi, klausydamiesi pranešimų.

Man asmeniškai buvo labai svarbus Šventojo Tėvo supratimas. Jis supranta puikiai, pats būdamas pašvęstasis, ką reiškia būti formuotoju ir įvertino mūsų sunkų, pakankamai sunkų darbą ir tai yra labai svarbu - žinoti, kad Bažnyčia įvertina tai, ką darai; mes kiekvienas tai darom, ugdom dėl Kristaus ir tai yra Bažnyčios siųstas kelias, būti formuotoju. Man tai buvo didžiausias padrąsinimas toliau būti tuo, kuo esu.

Tai kas toks vis dėlto yra vienuolis?

S. Celina: Vienuolis yra žmogus, tikrai žmogiškas žmogus, sukurtas Dievo ir ieškantis Dievo, ieškantis būdo  kaip gyventi kaip tikras Dievo atvaizdas, gyventi ypatingai atsiduodant Jėzui Kristui, sekant jį, tiesiog gyvenant švenčiausios Trejybės gyvenime. Tą atsidavimą vienuolis pažymi trimis įžadais. Tačiau svarbiausia yra sekti Kristumi ir turėti tuos pačius jausmus kaip Kristus, tas pačias mintis, stengtis turėti tas pačias mintis kaip Kristus. Ir kadangi mes to nesugebam, tai vienuolis tiesiog leidžia Viešpačiui veikti savo gyvenime ir pažinęs Jo meile jis – jis atsiliepia savo gyvenimu.

Viena iš pagrindinių kongresų temų „šiuolaikiniai iššūkiai“. Kuo šis laikas skiriasi nuo ankstesnio laiko?

S. Celina: Tikra tiesa, šis laikas labai skiriasi nuo ankstesnio laiko, nes pasikeitė visuomenės struktūra ir požiūris, viskas pasikeitė iš esmės. Jeigu anksčiau formavime buvo konkretūs modeliai kuriais buvo galima naudotis, kuriuos buvo galima integruoti, tai dabar neįmanoma; reikėtų net kalbėti ne apie žodį „formavimas“, bet lietuviškai būtų geriau „ugdymas“, nes formavimas tai tarsi „sudėjimas į formą“, o šiuo metu, pagal dabartinius iššūkius, nebegalime dėti į formą, nebėra formos darymo, bet yra daugiau ugdymas, pagalba, palydėjimas keliu link Viešpaties. O iššūkiai, kurie labiausiai, daugiausiai sukelia problemų yra jaunimo nenoras, sakyčiau, įsipareigoti ilgam, gyvenimo fragmentiškumas, kai viskas staigiai keičiasi ir žmogus nebesugeba sustoti prie pastovesnių dalykų, taip pat buvo ypatingai įvardintas kibernetinis pasaulis, kuris atima visą dėmesį ir be galo sunku yra bendrauti akis į akį, (jaunuoliai) nebepajėgūs netgi išmokti bendrauti ir taip pat individualizmas, nepaprastai trikdantis ugdymą bendruomenei. Tai pagrindiniai dalykai, bet paminėta buvo daug daugiau, pavyzdžiui, visuomenės požiūris į lytiškumą, iškreiptas požiūris ir vis labiau iškreipiamas. Ypatingai sunku su jaunimu kalbėtis tomis temomis, ugdyti kaip visaverčius žmones, kurių lytiškumas taip pat paliestas Jėzaus atpirkimo. Tokie pagrindiniai dalykai, apie kuriuos kalbėjome ir į kuriuos konkrečiai atsiliepė šis kongresas, įvardindamas pagrindinius momentus – integralų ugdymą, kai ugdomas visas asmuo. Bet jis pašvęstajame gyvenime ugdomas kaip suaugęs, ne kaip vaikas, jis ateina kaip suaugęs. Tai suaugusiojo ugdymas, su jo kultūra, istorija, dabartimi ir ateitimi; svarbus bendruomeninis ugdymas, bendruomenė yra svarbus dalyvis ugdyme, nepaprastai svarbus ir palydėjimas ugdymo metu, ypač pradinio ugdymo metu ir svarbiausia visą laiką kreipti visą ugdymą į Kristų. Ir galbūt giliausias momentas yra ugdyti ne tam, kad sektum švenčiausia Trejybe, bet kad gyventum švenčiausioje Trejybėje; ir taip, kaip švenčiausia Trejybė, taip pat gyventum savo bendruomenėje. Taigi, vesti žmogų link gyvo, aistringo susitikimo su Viešpačiu ir išlaikyti iki pat gyvenimo galo. Reiškia, nuo pat pradžių pradėtas vienuolio formavimas, tik įstojus, tęsiasi visą gyvenimą, tai viso gyvenimo projektas. Tai bandymai atsiliepti į tuos iššūkius.

Kongreso dalyviai atvyko iš viso pasaulio. Ar dideli skirtumai tarp atvykusių iš skirtingų kraštų ir žemynų?

S. Celina: Yra skirtumų! Mes skirtingos odos spalvos, abito spalvos, labai skirtingos charizmos, įvairiausių vienuolių sutikom. Esam skirtingi kaip žmonės, tačiau labiau nei skirtumus, labiau jautėm bendrystę. Asmuo, atsakingas už formaciją, dažniausiai vienuolyne yra vienas, ir labai dažnai jaučiamės vieniši savo tarnystėje, nes esame vieninteliai savo vienuolyne. Ir štai čia jautėmės kartu, suprantantys vieni kitus, ir matantys, jog visame pasaulyje, nesvarbu ar viename kontinente pašaukimų skaičius auga, o kitame mažėja – visame pasaulyje visi formatoriai tikrai susiduria su tomis pačiomis problemomis. Tikrai galime dalintis tuo, patirtimi kaip jas sprendžiame, gauti patirties iš kitų ir gauti palaikymą – kad esame toje pat tarnystėje, kurią Bažnyčia gerbia ir vertina.

Ačiū už pokalbį! (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.