Gegužės „Artuma“: pasisotinti teisumu

Gegužės „Artuma“ į pagaliau prabudusio pavasario šviesą iškelia ketvirtąjį Kalno palaiminimą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Regis, šiuo palaiminimu Kristus budina savo mokinius gyventi pagal Dievo valią. Lyg ir aišku, tik neramina praktinis klausimas – kaip tą Viešpaties valią atspėti, suprasti, priimti? O ką daryti, jei širdį slegia pyktis ir sukyla keršto jausmas regint neteisybę? Kaip gyventi šiuo palaiminimu, kai teisumo troškulį ir aklą godulį teskiria vos menkas žingsnis?

Mažieji „Artumos“ autoriai vaikai pastebi, kad tiesos paieškos gali prasidėti jau parduotuvės kasoje, kai grąžos gauni dviem centais mažiau, arba iškyloje miške, kai kitas suvalgo tavo bandelę, kurios nebepakeis joks kitas pyragėlis. Tiesa yra labai gerai, pritaria vaikai, net jei kartais ją sunku surasti. Net jei nemėgsti pieniškos sriubos! Kol nepasakysi, kitas tiesiog to nesupras...

Kartais žmogus nesusipratęs blaškosi tarp įvairių tiesų, klysta ir vėl ieško Dievo valios. Vieni jam moralizuoja, kiti kaltina, o Viešpats pasiruošęs su žmogaus praeitimi kurti ateitį pagal savo valią. Kaip gerbti klystantį žmogų ir nebūti teisuoliu jo akyse?.. Apie klumpantį žmogų ir jo gelbėjimo istoriją sutiko pasidalyti dvasių skyrimo specialistas jėzuitas Aldonas Gudaitis SJ, pats iškeitęs patogų ir saugų šeimos židinį kaime į Dievui pašvęstą savo gyvenimą.

Ar teisinga, kad vieni žmonės gyvena prabangiai, vairuoja solidų automobilį ir pietums ragauja jūros gėrybes, o kiti – benamiai? Maža to – tūkstančių mūsų brolių ir sesių pasaulyje prievarta netenka ramybės, namų, šeimos... Kaip jiems padėti?! Apie tai – šimtmečius ir net tūkstantmečius kalba ne tik Bažnyčios socialinis mokymas, bet ir jos patirtis, kurią primena gegužės „Artuma“.

Krikščionių kankinių kraujas kūrė ankstyvąją Bažnyčią, o šiandien Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje bei kitur žudomi mūsų broliai ir seserys krikščionys liudija, jog Bažnyčia ir toliau tebėra kankinystės vieta. Joje skleidžiasi krikščionybės grožis, sykiu atidengdamas siaubingus Kristaus priešų veidus, kurie tiesą įrodinėja nukirsdindami galvas, o teisingumą įtvirtina patrankomis. Ką tai byloja mums? Ar tikrai įmanoma mylėti nusidėjėlį, bet nuodėmės nekęsti? Palaiminti Jūs, broliai, savo krauju suvienijantys Kristaus Bažnyčią, o pasauliui įrodantys, kad meilė iš tiesų nugali mirtį! (Beje, apie tai žurnale ne pagal profesiją, o iš gyvos meilės rašo gydytoja akušerė-ginekologė Banga Kulikauskaitė – viena iš šiųmečių Gyvybės apdovanojimų laureačių.)

O kokią tiesą turime liudyti mes, kokio teisumo turime alkti ir trokšti, šiandien, čia ir dabar? Gal tai suprasti mums padės ir gegužės „Artuma“?

Parengė Valdonė Minciūtė