JAV klausyta krikščionių liudijimų apie „Islamo valstybės“ vykdomus persekiojimus

Gegužės 13 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitete buvo klausomi liudijimai apie situaciją Sirijoje, Irake ir apie „Islamo valstybės“ vykdomus nusikaltimus. Tarp kalbėjusių liudytojų buvo katalikių vienuolė dominikonė Diana Momeka, atvykusi tiesiai iš Irako, ir krikščionė iš Sirijos Hind Kabawat, šiuo metu gyvenanti Jungtinėse Valstijose, tačiau dirbanti tarp Sirijos ir Irako pabėgėlių.

2009 metų lapkričio mėnesį mūsų vienuolyne Mosule buvo susprogdinta bomba. Penkios seserys tuo metu buvo pastate, tačiau, laimei, visos liko sveikos, - liudijo vienuolė ir tęsė - Mūsų vyresnioji sesuo Marija Hanna vietos civilinės valdžios paprašė apsaugos, bet liko neišklausyta. Jai neliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik perkelti mus į Qaraqoshą (už 30 km esantį miestą). Tada, 2014-ųjų birželio 10-ąją vadinamoji „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje (ISIS)“ užplūdo Ninevės lygumą, kurioje yra ir Qaraqoshas. Pradedant nuo Mosulo, ISIS užvaldė vieną miestą po kito, suteikdama regiono krikščionims tris pasirinkimus: atsiversti į islamą, mokėti duoklę arba bėgti taip, kaip stovi. Rugpjūčio 6-ąją Ninevė buvo išvalyta nuo krikščionių ir pirmą kartą nuo 7 amžiaus, deja, nei vienas bažnyčios varpas nebekvietė Mišioms Ninevės lygumoje. Nuo 2014 birželio daugiau nei 120 000 krikščionių buvo išvyti ir tapo bestogiais Irako Kurdistano regione, palikę paveldą, kurį kūrė šimtais metų. Šis išrovimas, ši vagystė visko, ką turėjo, taip pat kūne ir sieloje, nuplėšė jų žmogiškumą ir orumą. Šią žaizdą dar labiau didino Irako ir Kurdistano vyriausybių lėtumas ir neveiklumas. Kurdistanas leido krikščionims įeiti, tačiau nepasiūlė jokios materialinės ir finansinės paramos. Nors suprantama, kad Bagdadas ir Erbilis patiria didelį spaudimą, tačiau praėjus beveik metams Irako piliečiai krikščionys tebėra labai apgailėtinoje padėtyje. Daug žmonių savaitėmis gyveno gatvėje, kol rado pastogę palapinėje, mokykloje ar salėje. Laimei, Bažnyčia Kurdistane žengė pirmyn ir pasirūpino išvytaisiais krikščionimis, kaip tik galėdama geriau. Bažnyčios patalpos buvo atidarytos žmonėms, maistas ir kito dalykai buvo dalijami, buvo suteikta ir medicininė pagalba. Bažnyčia kreipėsi pagalbos ir daug humanitarinių organizacijų atsakė, suteikdamos ją tūkstančiams.

Pasak dominikonės, dabar dauguma turi pastogę. Tai geriau, nei gyventi gatvėje, tačiau neretai poroje kambarėlių gyvena dvi trys šeimos, daug žmonių grūdasi vienoje uždaroje patalpoje. Tai, žinoma, didina įtampą ir konfliktus, net ir pačių šeimų viduje.

Daugelis klausia: kodėl krikščionys nepalieka Irako? Bet kodėl jie turi palikti? Už ką? Irako krikščionys priklauso pirmosioms šios žemės tautoms, apie kurias galima perskaityti Biblijoje. Krikščionys patyrė daug persekiojimų, bet šis yra brutaliausias. Iš mūsų buvo pavogti ne tik namai, nuosavybė ir žemė, bet ir paveldas. ISIS griovė ir griauna mūsų bažnyčias, kultūros paveldą ir šventas vietas, kaip kad IV amžiaus šv. Mar Behnamo vienuolyną ar šv. Jurgio vienuolyną Mosule.

Išrauti ir prievarta išvyti mes supratome, kad ISIS planas yra ištuštinti krikščionių žemę ir nutrinti bet kokius pėdsakus, jog mes egzistavome. Tai kultūrinis ir žmogiškas genocidas. Vieninteliai krikščionys Ninevės lygumoje yra tie, kurie laikomi nelaisvėje.

Krikščionių bendruomenės praradimas Ninevės lygumoje visą regioną pastūmėjo ant baisios katastrofos krašto. Per amžius krikščionys buvo tiltai, jungiantys Rytus ir Vakarus. Šio tilto sugriovimas paliks tik izoliuotą, nukultūrintą konflikto zoną, be religinės ir kultūrinės įvairovės. Irako krikščionių bendruomenei skubiai reikalinga tokia pagalba: jų namų išlaisvinimas iš ISIS ir gražinimas; pagalba atstatatanti tai, kas sunaikinta – kelius, vandens tinklus, taip pat bažnyčias ir vienuolynus. Trečia, investicijos ir tarpreliginis dialogas, mokyklose, pedagoginiuose projektuose.

Aš vienas, mažas žmogus, ISIS ir jos smurto auka. Esu čia, kad vardan mūsų bendro žmogiškumo maldaučiau mums padėti. Mes nenorime nieko kito, kaip tik atgauti savo gyvenimus; mes norime grįžti namo, - pasakė vienuolė Diana Momeka, užbaigdama savo liudijimą. Atsakydama į klausimus, ji papasakojo apie baisias dramas, kurias patiria religinių mažumų moterys. Islamistai kai kurias išprievartauja ir po to sako, kad jos dėlto tapo musulmonėmis. Daugybė moterų buvo sumuštų, sužalotų, nudegintų, pažemintų psichologiškai ir dvasiškai. Norint atstatyti Iraką, reikia iniciatyvų, kurios skirtos visos visuomenės psichinei sveikatai.

Beje, dėl vienuolės buvo kilęs nesusipratimas: JAV ambasada Irake jai buvo atsisakiusi išduoti vizą dėlto, kad ji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, priklauso pabėgėlių kategorijai. Tai yra būtent dėl tos situacijos, apie kurią ji buvo pakviesta papasakoti JAV politikams. Tačiau kilus politiniam triukšmui vizos klausimas buvo greitai išspręstas. (Vatikano radijas)