JAV krikščionys aukoja „kultūriniams karams“ ar išsivystymui ir artimo meilės darbams?

Praėjusią savaitę jėzuitų „Georgetown“ universitete Vašingtone – viename iš seniausių šalyje – buvo surengtos svarbios diskusijų dienos apie skurdą, kuriose dalyvavo daug įvairių krikščionių bendruomenių lyderių – evangelikų, katalikų, istorinių protestantų Bažnyčių. Gegužės 12 dieną į šią diskusiją įsiliejo trys tikrai žinomi amerikiečiai: du intelektualai, atstovaujantys priešingoms stovykloms, Robert Putnam ir Arthur Brooks. Taip pat JAV prezidentas Barakas Obama.

Diskusijoje Robert Putnam pakartojo nemažai iš to, ką buvo sakęs jų išvakarėse interviu „Washington Post“ dienraščiui: ne ideologinis, bet socialinis faktas yra tai, kad religinės bendruomenės iki šiol buvo pagrindinės šalies socialinio gyvenimo veikėjos, kad religingi žmonės yra dosnūs šelpiant artimą – nes tai iš tikėjimo išplaukianti pareiga, o artimo ignoravimas yra nuodėmė. Ši motyvacija, interviu leidžia suprasti mokslininkas, yra veiksmingesnė, labiau įpareigojanti, nei netikinčio asmens supratimas, kad skurdas yra tiesiog blogas ir neigiamas reiškinys.

Kita vertus, jis taip pat kalba apie praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje įvykusį lūžį, po kurio vieni labiau susitelkė bažnytinėse bendruomenėse, o kiti visai nuo jų nutolo. Šį lūžį lėmė skirtingos reakcijos į lytinės moralės klausimus, kurios skiriasi ir šiandien – į kontracepciją, į abortą, į homoseksualų santuokas. Anot Putnamo, pastaruosius 30 metų religiniai lyderiai, nors ir su reikšmingomis išimtimis, labiau susitelkė kovai šiuose „kultūriniuose karuose“, nebeturėdami laiko skurdo, nelygybės, galimybių sritims.

Mažiau vienareikšmišką, bet panašią nuomonę išreiškė ir prezidentas Obama. Jis pripažino nepaprastą religinių bendruomenių darbą socialiniuose klausimuose ir savo paramą jam, taip pat kaip krikščionio. Beje, ta proga buvo prisiminta, kad jo pirmasis atlyginimas gyvenime buvo gautas būtent vykdant vieną katalikų Bažnyčios finansuotą socialinį projektą. Vis tik, pasak prezidento, jam kyla įspūdis, kad krikščionys šiuo metu labiau save linkę apibrėžti pagal nusistatymą tokiais klausimais, kaip abortas.

Tačiau tuose pat „Washington Post“ puslapiuose prielaida, kad krikščionių bendruomenių dėmesys, taip pat ir finansinis, sutelktas „kultūros karams“ darbų vargšų ir stokojančių sąskaita buvo tuoj pat sukritikuota, pateikiant ir skaičius. Gegužės 13 dieną, kaip atsakas į Roberto Putnamo interviu, buvo publikuotas dviejų „Šeimos tyrimų tarybos“ lyderių straipsnis. Jie nurodo į „Hudsono instituto“ parengtą valstybių „Filantropijos indeksą“, kuriame apžvelgiama, kiek pinigų vystymosi programoms, kovai su skurdu, plėtros projektams skiria valstybės, privatūs fondai ir privatūs asmenys, taip pat religinės organizacijos.

Pasak šių duomenų, 2009 metais visos JAV religinės organizacijos – protestantų, evangelikų ir katalikų – tam skyrė ar paaukojo per 13 milijardų dolerių, kurių pusė teko iniciatyvoms pačiose Jungtinėse Valstijose, o kita pusė – likusiam pasauliui, dažniausiai besivystantiems kraštams. Palyginimui, vystymuisi už šalies sienų privatūs fondai skyrė apie penkis milijardus, o pati JAV vyriausybė – 29 milijardus dolerių. Į religinių organizacijų paaukotas lėšas nėra įtraukiamos, pavyzdžiui, bažnyčių statybos, tų krikščionių aukos, kurios buvo pasiųstos per humanitarines organizacijas, kurios nėra religinės prigimties ar nesuskaičiuojamo krikščionių savanoriško darbo vertė ir dešimtys milijardų dolerių, kurie sudaro didžiulio katalikiškų slaugos ir globos tinklo JAV biudžetą. 2012 metais evangelikų humanitarinė organizacija „World Vision“ skyrė 2,8 milijardo dolerių vystymosi ir kovos su skurdu projektams. Palyginimui, tarp „G20“ valstybių, labiausiai išsivysčiusių ir augančių ekonomikų pasaulyje, ji būtų 12 vietoje pagal šį kriterijų. Ir tai tik viena iš didelių organizacijų.

Kokie pinigai per tą patį laikotarpį buvo skirti judėjimams už šeimą ir už gyvybę nesunku suskaičiuoti – pagal skelbiamas kasmetines ataskaitas septynios didžiausios nacionalinės organizacijos, visos kartu, gavo apie 170 milijonų dolerių. Taip pat reikia pridurti, kad didelė dalis šių lėšų nėra skiriama kovai prieš oponentus, bet paprasčiausiai visokioms šeimų iniciatyvoms, susitikimams, renginiams ir tyrimams. Tai aiškiai iliustruoja, kad tie patys krikščionys artimo meilės darbams, priešingai nei teigia Putnam, skiria nepalyginamai daugiau, nei šeimos ar gyvybės apsaugos sritims.

Panašiai, gegužės 16 dieną, argumentavo „Washington Post“ apžvalgininkas Ross Douthat, kuris pridūrė, jog galima iki „nuobodulio ašarų“ mėnesiais klausytis pamokslų Mišiose ar evangelikų „Megabažnyčiose“ ir visai nieko neišgirsti apie „kultūrinius karus“. Tai yra nereligingų žmonių įsitikinimas, ne per tiesioginį pažinimą, bet per žiniasklaidos filtrą susidarytas stereotipas, kad krikščioniškos bendruomenės organizuoja savo gyvenimą aplink kultūros karą, yra „apsėstos“ jo temų. (Vatikano radijas)