2015-05-23 16:01:00

Kenijoje palaimintąja paskelbta – s. Irene Stefani, gailestingumo motina


Šeštadienį Kenijoje, kartu su Oskaru Romero San Salvadore, palaimintąja buvo paskelbta vienuolė Irene Stefani, gimusi 1891 metais ir mirusi 1930-aisiais.

Ji gimė skaitlingoje šeimoje šiaurės Italijoje ir būdama vos 13 metų jau išreiškė savo ketinimą tapti misioniere už Europos ribų. Žinoma, tėvas pasakė, kad ji dar per jauna tokiai kelionei, be to šis įkarštis gali praeiti. Tačiau jis nepraėjo. Pasiekusi pilnametystę mergina, kurios pasaulietinis vardas buvo Mercede, jautė aiškų ir tvirtą troškimą visiškai dovanoti savo gyvenimą Jėzui misijose. Šis pašaukimas išsipildė „Consolata - Paguostosios“ kongregacijoje. Šiuo titulu Dievo Motina yra pagerbiama Turino vyskupijoje. Tokio pat vardo misijų kongregaciją 1901 metais įsteigė palaimintasis kunigas Giuseppe Allamano.

1911 metais Mercede, jau būdama dvidešimties, gavo leidimą iš tėvo, iš Consolata kongregacijos steigėjo ir net popiežiaus pritarimą, ir stojo į kongregaciją priimdama Irene (Irenos) vardą. Duodama įžadus jį savo gyvenimo programą sukondensavo tokiuose žodžiuose: „Tik Jėzus! Visa su Jėzumi. Nieko iš manęs. Visa Jėzaus. Nieko mano. Visa Jėzui. Nieko man“.

Po formacijos periodo 1915 metų sausio 31-ąją pasiekė Mombasą, Kenijoje, išmokusi frazę kikuyu dialektu – „Tokumye Yesu Kristo – Garbė Jėzui Kristui“. Atvykus į misijų stotį Nyeri greitai atsiskleidė jos troškimas duoti ir gauti kiek įmanomą daugiau iš žmonių. Ji greitai pramoko kalbos, pradėjo mokyti mažus, slaugyti didelius, lankyti senelius, vesti katechezę, kantriai, rodos, be nuovargio ir su šypsena.

Tačiau netrukus atėjo karas. Europos galingųjų konfliktas palietė jų kolonijas Afrikoje. Su dar viena vienuole 1916-aisiais Irene, kaip Raudonojo Kryžiaus slaugė, atsidūrė Tanzanijoje, britų karinėje ligoninėje, kurios pagrindiniai pacientai buvo britų kariuomenės nešikai afrikiečiai, tūkstančiai žmonių. Su jais buvo elgiamasi be didelių skrupulų, tad daug jų nusilpo nuo didelių nešulių, darbo be poilsio, nuo ligų ir nuo žaizdų. Ligoninei trūko medicininio personalo ir vaistų, dažnai čia patekę žmonės tik mirdavo, o jų kūnai buvo nunešami į pajūrį ir numetami. Vaistų trūkumą Irene kompensavo šypsena ir meilumu, kurios neužgesino žaizdų valymas, kirminų rankiojimas, būta ir spjūvių į veidą. „Ji angelas“, pasakė vienas gydytojas. Slaugydama Irene apaštalavo, kvietė atsiversti, patikėti Dievo meile, nepaisant baisios aplinkos. Iki karo pabaigos 1919 metais, manoma, ji pakrikštijo apie tris tūkstančius žmonių. Kaip vėliau kai kurie pasakė – ne todėl, kad kalbėjo apie meilę, bet ją parodė.

1919 vėl grįžo į Keniją ir vėl pasinėrė į apaštalavimą, pėsčiomis keliaudama didelius atstumus be jokių patogumų, lankydama nuošaliausius kaimelius, nevengdama skurdo, nuovargio. Ne kartą susidūrė su smarkiu pasipriešinimu – iš genčių vyresniųjų, iš raganių ir ne kartą jį įveikė karštais, stipriais ir atkakliais žodžiais. Tarp tapusių krikščionimis – apie tūkstančio – per jos apaštalavimą  – vieno garsaus ir įtakingo raganiaus sūnus, tapęs kunigu; svarbaus vado anūkė, pati tapusi vienuole. Per tuos metus jai prigijo kitas vardas – „Nyaata“, reiškiantis - „motina, kuri yra gailestinga“, „motina, kuri yra švelni“. 1930 metai buvo sunkūs – sunkiai susirgo dvi jaunos seserys, kongregacija susidūrė su kitais sunkumais. Irene pasakė savo vyresniajai, jog nori atlikti savo gyvybės paaukojimo aktą už misijas. Jai tai padarius spalio 17 dieną, praėjo vos kelios dienos, kai ji, paprastai sveika ir stipri, pajuto ligos požymius – epidemijos, kuria užsikrėtė nuo vieno lankyto ligonio. Dar po kelių dienų, spalio 31-ąją, ji mirė, su malda lūpose, patarusi neverkti dėl jos – nes mirtis atvers kelią Dangun. Mirties metu jai buvo 39 metai, palaidota Nyeri mieste, kur ir vyko beatifikacijos apeigos.

*

Stebuklas, kurio reikėjo jos pripažinimui palaimintąją, įvyko Mozambike 1989 metais, sausio mėnesį, kuris ten yra karščiausias metų mėnuo. Tuo metu vyko kruvinas pilietinis karas, kuriame žmogaus gyvybė galėjo būti atimta dėl įgeidžio, dėl blogos nuotaikos. Susirėmus dviems grupuotėms Nipepe gyvenvietėje vietos katalikai, katechetai, šeimos, virš dviejų šimtų žmonių, užsidarė bažnyčioje ir buvo apsupti, grasinant juos žudyti – ir tai nebuvo tik tušti grasinimai. Tuo metu maldoje buvo paprašyta Irene Stefani, kurios biografiją turėjo vienas iš misionierių, užtarimo – už visų esančių ir už katechumenato išlikimą. Malda buvo kartojama kelias dienas. Ir iš tiesų įvyko visa eilė įvykių, kurie nepaaiškinami. Po kurio laiko žmonės buvo padalinti į dvi grupes, aštuoniasdešimt liko bažnyčioje, o kiti pasiųsti nešti karo grobio – keletą dienų, daug kilometrų, kaip vėliau sužinojo, per minų laukus – bet nei vienas nežuvo ten, kur mirtis beveik neišvengiama. Keletas žmonių buvo pasmerkti mirti sušaudant, bet nesuvokiamai jos išvengė, kaip vienas katechetas, kurį kovotojų būrio vadas parvertė ant žemės ir paleido tris pistoleto šūvius jam į galvą – ir nepataikė, tik šiek tiek įbrėžė. Pasakęs, kad tas žmogus yra „saugomas“, vadas katechetą paleido. Dar vienas vyras susapnavo moterį baltais rūbais, kuri pasakė, kad jo šeima sugrįš saugiai. Ne iš karto, bet buvo suvoktas dar vienas nepaprastas įvykis, pavadintas „vandens stebuklu“. Bažnyčioje užsidaryti žmonės kelias dienas gėrė vandenį, katecheto leidimu, iš krikštyklos, kurioje, tiksliai išmatavus, jo gali tilpti iki 12 litrų. To gal pakaktų tuzinui žmonių vienai dienai, tačiau vanduo nesibaigė tris dienas, nors, dideliame karštyje, visi sėmė saujomis, kad atsigertų ir apsipraustų. Darant tyrimą buvo dar kartą buvusių patvirtinta, kad, saugant gyvybę, niekas nerizikavo eiti laukan – vyrai rizikavo būt nušauti, o moterys – tapti kareivių, kurie gausiai vartojo alkoholį, lytinio smurto aukomis, net šoninės koplyčios buvo paverstos tualetais. Visi išgyveno, po geros savaitės sugrįžo ir visi tie, kurie buvo atsidūrę toli. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.