2015-05-30 10:26:00

Švenčiausioji Trejybė


Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28,16-20).

VISKAS PRASIDEDA NUO MEILĖS

Evangelija iš tiesų nepateikia jokio teologinio apibrėžimo, kuriuo vadovaujantis, būtų galima atskleisti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį. Pasakojama tik apie kažkokį bevardį kalną Galilėjoje ir apie Jėzaus apaštalams patikėtą misiją.

Verta pastebėti, kad ir tada kai kurie apaštalai vis dar abejojo… Kuo? Jėzumi? Savimi pačiais? Jiems patikėtos misijos įmanomumu? Visa tai ir liko paslaptimi, tačiau gerai žinome, kaip reagavo Jėzus, susidūręs su savo artimųjų sunkumais ir rūpesčiais. Viskas buvo tikrai nuostabu: Jis apaštalams nepriekaištavo, nebarė jų ir nemėgino dar kartą išdėstyti viso savo mokymo, tarsi rūstus dėstytojas, liepiantis studentui ateiti perlaikyti egzamino. Evangelijoje parašyta labai paprastai ir aiškiai: Jis prisiartino… Dievas vis dar nėra pavargęs eiti pas žmogų ir susitikti su juo. Jis amžinai eina pas kiekvieną iš mūsų, beldžiasi į mūsų širdies duris ir, nežiūrint mūsų abejonių ir netikrumo, patiki skelbti Evangeliją.

„Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Vardai, kuriuos Jėzus parenka, norėdamas parodyti žmonėms Dievo Veidą, tiesiog pulsuoja jausmingumu, šeimyniškumu, tarpusavio ryšiu. Tėvas ir Sūnus – tai vardai, kurie negali egzistuoti vienas be kito: nėra sūnaus be tėvo ir tėvas negali vadintis tuo vardu, neturėdamas vaikų. Kalbėdamas apie Dievą Jėzus parenka vardus, kurie nusako vienybę, gyvenimą vienas dėl kito. Tuo tarpu trečiasis vardas – Šventoji Dvasia - reiškia kvėpavimą, atodūsį, sielą, tai, kuo nusakoma gyvybė.

Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia: Dievas nėra didinga Vienatvė, bet jo esmė alsuoja meile. Visa ko šaltinis yra bendrystė, visa ko pradžioje yra tarpusavio ryšys. Taip suvokiant pasaulį ir jo sukūrimą, palengva suprantame, kad Švenčiausiosios Trejybės dogma tiesiogiai liečia kiekvieną žmogų, ir nuolatinis poreikis būti suprastam, turėti ryšį su kitais žmonėmis yra Švenčiausios Trejybės atspindys mūsų sieloje. Girdėdami, kad pirmasis žmogus buvo sukurtas „pagal Dievo paveikslą, panašus į Jį“, mes neturime galvoti, kad tai panašumas į Tėvą, arba į Sūnų, ar Dvasią, bet mąstyti giliau ir atskleisti žmoguje panašumą į Švenčiausiąją Trejybę. Žmogus panašus į Tėvą, kuris yra gyvybės šaltinis, į Sūnų, kuris vis iš naujo pamilsta kiekvieną iš mūsų, į Dvasią, kuri bendryste nušviečia mūsų vienatvę.

Žmogaus prigimtis reikalauja meilės, ir kuo labiau esame panašūs į meilę, tuo labiau esame žmonėmis… Tais žmonėmis, kuriuos Dievas sukūrė „panašius į save“…

„Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos,“- moko Kristus. Žodis „krikštyti“ aramėjų kalboje etimologiškai susijęs su žodžiu „panardinti“. Sakytume, Jėzus liepia kiekvieną kūrinį panardinti Dievo meilės vandenyne, leisti suprasti kiekvienam, kad Jame esame, judame, kvėpuojame.

„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“…

Mums niekada negalima pamiršti šių Viešpaties žodžių. Esu su jumis, be jokių sąlygų, esu jūsų vienatvėje, esu, kai esate kitų užmiršti, esu jūsų nuopuoliuose, jūsų mirtyje. Esu tada, kai tikite, ir tada, kai abejojate, kai jūsų akis paliečia mirties alsavimas ir tada, kai atrodo, kad išaugo sparnai.

Niekas niekada neatskirs mūsų nuo meilės. Nuo mūsų Dievo…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.