2015-06-18 16:55:00

Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmė“: nurimusios ir sutaikytos širdies džiaugsmas


Pranciškaus Asyžiečio „Kūrinijos giesmės“ arba „Saulės giesmės“ žodžiai tapo jo vardą pasirinkusio popiežiaus Pranciškaus enciklikos apie „rūpinimąsi bendrais namais“ pavadinimu, „Laudato si – Būk pagarbintas“.

Vienas iš pagrindinių motyvų, dėl kurių Šventasis Tėvas pasirinko „Asyžiaus Neturtėlio“ vardą, buvo, būtent, jo meilė vargšams ir evangelinis gyvenimo paprastumas. Popiežius Pranciškus nuolatos primena, kad turime būti atidūs vargšams, o krikščionys turi išlaikyti santūrų gyvenimo būdą. Tačiau Pranciškaus enciklika iškelia kitą „dvasinės giminystės“ bruožą, kurį nori parodyti ir perteikti visiems: Pranciškaus Asyžiečio intuiciją, kad Dievo šlovėje viskas yra susiję; kad tikėjimas aprėpia ne vien santykį su Dievu, su artimu, bet ir su visa kūrinija.

Pranciškoniškų šaltinių ekspertas Carlo Paolazzi, pats pranciškonas, keliuose savo interviu primena, kad „Saulės giesmė“, nors spontaniška ir žaižaruojanti, nebuvo sukurta atsitiktinai ar lengvabūdiškai. Už jos slypi gili patirtis, gili meditacija, didelis gyvenimo svoris.

Šią giesmę Pranciškus sukūrė artėdamas prie savojo gyvenimo saulėlydžio, 1225 metų pavasarį, jau nešiodamas stigmas. Gerai žinoma, kad nepaisant jau pasklidusios šlovės apie jo šventumą, Pranciškaus gyvenimas buvo kupinas kentėjimų, ligų ir nuolatinės askezės. 1225 metais jį vėl užpuolė sunki ir skausminga liga, palietusi akis, dėl kurių jis bent penkiasdešimt dienų turėjo praleisti lovoje. Vieną naktį, pavargęs, išsekęs ir kenčiantis jis kreipėsi maldoje pagalbos į Viešpatį ir dvasioje išgirdo atsaką – „broli, pradžiuk ir iš širdies pralinksmėk savo negaliose“. Kitą rytą užrašė „Kūrinijos giesmę“, šlovinimo ir kvietimo šlovinti himną, poeziją, kurioje milijonai žmonių per amžius atrado taikos, paguodos ir sustiprinimo žodžius.

Giesmė vėliau buvo papildyta. Pasakojama, kad eilutė apie „gailestingo ir taikaus žmogaus“ pašlovinimą atsirado tada, kai Pranciškus pasiuntė du brolius sugiedoti šią giesmę susikivirčijusiems Asyžiaus vyskupui ir merui, kuri iš tiesų juos sutaikiusi. O garsioji eilutė apie tai, kad „Tegarbina Tave, o Viešpatie, sesė Mirtis mūs kūniškoji (...) Palaiminti, kuriuos jinai atranda Švenčiausios Tavo valios kelyje, antroji mirtis jiems nebegresia“ sukurta tada, kai 1226 metų vasarą arba rudenį gydytojas Pranciškui pasakė, kad jo laikas žemėje baigiasi, kad jis netrukus mirs.

Negalia neatima ir neįveikia Dievo meilėje nurimusios širdies džiaugsmo. Tai širdis, kuri atskleidžia neaprėpiamą Dievo gerumą ir tėviškumą, pakeičiančius žvilgsnį į pasaulį. Šiame žvilgsnyje viskas byloja apie Dievą: vargšuose regimas Dievo veidas, priešai tampa broliais, kurie nusipelno meilės, taip pat ir kūrinija, gyvūnai ir dangaus kūnai, tampa Dievo šlovės liudytojais ir garbintojais tuo pat metu. Visa kūrinija pašaukta šlovinti Dievą, o ypač jos viršūnėje esantis žmogus, gavęs visą gėrį iš Dievo ir jam viską gražinantis. Kūrinijos niekinimas yra ir paties Dievo paniekinimas. Ir priešingai, pagarba Dievui tampa pagarba ir meile kūrinijai, einanti kartu su nuolankumo ir paklusnumo dorybėmis, kurios padeda žmogui savo valią derinti su Dievo planu. Tokia yra, pasak Carlo Paolazzi, Vakarų krikščionijoje subrandinta žinia, kuri liko dažnai neišgirsta. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.