Pristatant encikliką „Laudato Si“: Ne vargšų masė, o turtingųjų vartojimas griauna planetą

Birželio 18 d., paskelbus popiežiaus Pranciškaus encikliką apie rūpinimąsi bendrais namais „Laudato si’“, Šventojo Sosto spaudos salėje ją pirmiausia pristatė kardinolas Peter Turkson, vadovaujantis Popiežiškajai teisingumo ir taikos komisijai.

Pats Pranciškus jau keletą kartų pasakė, kad savo enciklika nori kreiptis į visus geros valios žmonės, dialoguoti, didinti atsakomybės jausmą. Dialogiškumas yra esminis enciklikos bruožas, kuris išryškėjo jau ją rengiant, ji buvo parašyta dialoguojant – su mokslininkais, su teologais, su Bažnyčiomis, su politinėmis ir ekonominėmis sferomis. Šie įvairūs dialogo lygiai atsispindėjo ir enciklikos pristatyme: ortodoksų Konstantinopolio patriarchato delegatas metropolitas Jonas Ziziulas kalbėjo apie tam tikrą „ekologinį dvasingumą“, kuris yra ir turi būti ekumeniškas. Profesorius John Schellnhuber išdėstė gamtamokslinį požiūrį. Profesorė Carolyn Woo kalbėjo apie aplinkos apsaugos ir ekonomikos, prekybos bei finansų problemas. Kadangi aplinkos krizė yra ne vien globali, bet ir lokali, taip pat kalbėjo Valeria Martano, Romos miesto gyventoja, jau daug metų dirbanti degradavusios urbanistinės aplinkos atstatymo srityje.

Savo apžvalgoje kardinolas Turkson pabrėžė „integralios ekologijos“ perspektyvą, be kurios negalėtume suprasti enciklikos. Šią perspektyvą popiežius nusako taip (139): „kai kalbama apie „aplinką“, užsimename taip pat ir apie sąveiką tarp gamtos ir visuomenės, kuri joje gyvena. Tai mums trukdo galvoti apie gamtą, kaip apie kažką atskiro nuo mūsų ar paprastus mūsų gyvenimo rėmus. Mes esame įtraukti į gamtą, esame jos dalis, esame jos perskverbti. Priežastys, dėl kurių viena kuri vieta užteršiama reikalauja visuomenės, jos ekonomikos, jos elgesio, jos būdų suprasti tikrovę analizės“. Ir sprendžiant problemas, priduria Pranciškus, būtina „ieškoti integralių sprendimų, kurie atsižvelgia į gamtinių sistemų sąveikas su socialinėmis sistemomis. Tai nėra dvi atskiros krizės, viena gamtinė, o kita socialinė, bet viena ir sudėtinga socialinė bei aplinkos krizė“.

Aplinka yra veikiama tų vertybių ir taisyklių, pagal kurias žmonija gyvena. Enciklika nesiekia įsiterpti, patikslino kardinolas Turkson, į mokslinę diskusiją apie tai, kokios priežastys ir kokiu laipsniu tiksliai žmogaus veikla lemia klimato kaitą. Pakanka fakto, kad žmogaus veikla yra vienas iš veiksnių, kurie tai paaiškina ir iš kurio išplaukia atsakomybė.

Apie šią atsakomybę kalbėjo ir profesorius John Schellnhuber, klimato kaitos ekspertas tiek Vokietijos vyriausybės, tiek Europos Sąjungos sukurtose komisijose.

Pasak jo, jau sukaupta didžiulė masė duomenų rodo, kad žmogaus veikla iš tiesų veikia klimatą. Vienas iš klimato kaitos veiksnių yra žemės orbita, sukimosi greitis ir kampas. O kitas – anglies dvideginio kiekis, kuris išmetamas žmonijai naudojant ir deginant iškasenas, anglies ir naftos produktus. Šis poveikis prasidėjo nuo industrinės revoliucijos Europos šalyse ir labai padidėjo 20 amžiuje: štai, Kinija vos per dvidešimt metų pasivijo Europą išmetamu anglies dvideginiu.

Turime siekti, pasak mokslininko, kad klimato atšilimas neviršytų dviejų laipsnių. Kalbant apie tokią sudėtingą sistemą, kaip aplinkos ir gamtos visuma, yra klaidinga mąstyti „tiesiniu būdu“. Priešingai, rodos nežymus pakitimas gali turėti didelių ir net katastrofiškų pasekmių įvairiais lygiais, įvairiose terpėse. Profesorius Schellnhuber pasitelkė mūsų pačių kūno pavyzdį: jei mūsų temperatūra pakyla vos dviem laipsniais, jau jaučiamės blogai, ligoniais. O jei pakiltų vos penkiais, rizikuotume mirti. Jis priminė ir teoriją, kad genetikos pastebėtas labai ženklus žmonijos sumažėjimas, vienu istorijos metu, iki kelių tūkstančių ar net kelių šimtų porų, ant išnykimo ribos, yra susijęs su Samaros superugnikalnio išsiveržimu prieš 74 000 metų. Turime suprasti, būti sąmoningais apie tai, ką reiškia klimato kaita. Kas atsitiktų, jei ji paveiktų dar daugiau, nei dabar, vandenynų lygį, sroves, ledynus planetos poliuose, Amazonės miškus, vėjus? Beveik neabejotina, kad dabartiniai karščio pikai, įvairiuose regionuose kankinantys žmones, ankstesniais tūkstantmečiais nepasitaikydavo, jie susiję su žmogaus įtaka.

Vokiečių profesorius labai vienprasmiškai paneigė teiginį, kad klimato atšilimą sumažintų besivystančio pasaulio žmonių skaičiaus ribojimas. Duomenys rodo, kad didžiąją dalį anglies dvideginio išmeta milijardas žmonių turtingose visuomenėse, o milijardas pačių skurdžiausių – beveik nieko. Ne vargšų masė, o turtingųjų vartojimas griauna planetą.

Mokslininkas kalbėjo, jog tiesa, kad industrinė revoliucija ir ekonomika pastūmėjo žmonijos pažangą. Tačiau turime matyti ir tą aspektą, kad ji sutelkė galią ir turtą labai mažo skaičiaus žmonių rankose, kad ji išaugino nepaprastą nelygybę. Paskaičiuota, kad mažiau nei šimto turtingiausių pasaulio žmonių turtas prilygsta trijų milijardų vargšų turtui. Štai paradoksas: teigiamos naftos ar anglių vartojimo pasekmės pasiekia tik palyginus sąlyginai nedaug žmonių turtingose visuomenėse, keliems iš jų neproporcingai praturtėjant. Tačiau neigiamos pasekmės pasiekia visus ir skaudžiausiai kerta vargšams, kurie neturi technologijų ar lėšų, kad šias pasekmes galėtų kaip nors sušvelninti. Ar ir toliau gilinsime šią nelygybę ir neteisybę?

Ką daryti? Artimiausiais dešimtmečiais turime daugiau vystyti technologijas, kurios galėtų paimti saulės, vandens ir vėjo generuojamą energiją ir turime jomis dalintis su šalimis, kurios žengia vystymosi keliu. Kai kurios iš šių šalių niekad neturėjo laidinio telefono, bet šiuo metu įdiegė mobilaus ryšio tinklą. Panašiai galima padėti joms „peršokti laiptelį“ ir tose srityse, kurios labiausiai prisideda prie klimato atšilimo. Tačiau, kad link to eitume, reikia ne vien technologijų, bet ir atsakomybės jausmo, ypač turtingųjų, reikia galvoti apie kitas kartas, reikia proto ir tikėjimo sąjungos. (Vatikano radijas)