Pranciškaus homilija apie krikščionišką artumą

Popiežius Šventosios Mortos namų koplyčioje penktadienį per šv. Mišias pakomentavo Evangelijos pasakojimą apie raupsuotojo pagydymą.

Bendruomenė negyvuoja be artumo. Taika neįmanoma be artumo. Nepadarysi gera neprisiartindamas. Jėzus puikiausiai galėjo tarti raupuotajam: „Būk pagydytas!“. Bet ne, jis priartėjo prie jo ir jį palietė. Dar daugiau. Nuo to momento, kai Jėzus palietė nešvarųjį, pats tapo nešvariu. Tai Jėzaus slėpinys: jis prisiima mūsų visus nešvarumus, visas mūsų nuodėmes. Jėzus prisiėmė mūsų nešvarumus, kad prie mūsų priartėtų.

Dažnai pagalvoju, kad labai sunku, jei išviso įmanoma, daryti gera nesusiteptus rankų. O Jėzus susitepė rankas. Be to, Jėzus pasakė raupsuotajam, kad nueitų pas kunigus ir atliktų ką tokiais atvejais reikia kai išgydomas raupsuotasis. Tas, kuris yra visuomenės atmestas, tampa Jėzaus priimtas; Jėzus priima ir į Bažnyčią, ir į visuomenę. Jėzus nemarginalizuoja kito, niekad. Jis save marginalizuoja, kad marginalizuotieji būtų priimti. Jis priima mus, nusidėjėlius ir atmestus savo gyvenimu.

Jėzus tiesia į mums savo ranką, tapdamas kaip vienas iš mūsų, „nusidėjėlis“, tiesa, be nuodėmės, tačiau susitepęs mūsų nuodėmėmis. Būtent tai ir yra krikščioniškas artumas.

(Vatikano radijas)