Konferencija apie „Žmones ir planetą“, dalyvaujant „antikapitalistinei eko-kryžeivei“

Liepos 2-3 dienomis Romoje, visai šalia Vatikano sienų, vyko konferencija „Žmonės ir planeta: imperatyvas keisti kryptį“, surengta Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos, kartu su Katalikiškų nevyriausybinių organizacijų vystimuisi tinklu (CIDSE).

Intensyvioje dviejų dienų trukmės programoje pasisakė nemažai ganytojų ir katalikų aktyvistų iš Azijos, Afrikos, Amerikos ir Europos, bet taip pat Victoria Tauli Corpuz, JT specialioji reporterė čiabuvių tautų teisėms, Mary Robinson, JT specialioji pasiuntinė klimato kaitai, Adnan Amin, Tarptautinės atsinaujinančios energijos agentūros direktorius. Ir daugelio akį patraukė kanadietės Naomi Klein vardas, kuri žiniasklaidoje pristatoma puošniais epitetais – „antikapitalistinė eko kryžeivė“, „alterglobalistė“, kairių pažiūrų „sekuliari žydų feministė“. Jos bagaže yra knygų ir straipsnių, kuriuose kritiškai analizuojama tarptautinių įmonių veikla.

Spaudos konferencijoje, sėdėdama greta kardinolo Peter Turkson, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko, Naomi Klein paaiškino šios daugeliui „netikėtos sąjungos“ priežastį: sąmoningumą, taip aiškiai išreikštą popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Si’ – apie rūpinimąsi bendrais namais“, kad visi esame susiję. Pasak jos, „kad pakeistume viską, reikia kiekvieno“ ir tai ypač galioja kalbant apie klimato kaitą. Sudaryti tokią sąjungą nereiškia sutikti dėl visko, bet suprasti, kad ant kortos pastatyta tiek daug ir kad uždavinys toks didelis, jog negalime dėl skirtumų būti pasidaliję. 

Dvi savaites praleidau skaitydama šimtus reakcijų į encikliką, - kalbėjo Naomi Klein. – Ir nors reakcija dažniausiai buvo labai pozityvi, pastebėjau bendrą akcentą tarp kritikų. Popiežius Pranciškus teisingai rašo apie mokslą, apie moralę, tačiau jis esą turėtų palikti ekonomiką ir politiką ekspertams. Jie yra tie, kurie žino apie prekybą anglimis ir vandens privatizavimą, ir kaip veiksmingai rinkos gali išspręsti kiekvieną problemą. Aš stipriai nesutinku. Tiesa yra ta, kad pasiekėme pavojingą stotelę iš dalies todėl, kad ekonominiai ekspertai mus apvylė naudodami savo galingus technokratinius įgūdžius be išminties. Jie sukūrė modelius, kurie teikia skandalingai mažai vertės žmogaus gyvenimui, ypač vargšų, tačiau sureikšmina ir saugo korporacijų pelno bei ekonominio augimo vertę.

Drąsiausia popiežiaus enciklikos tiesa, pasak kalbėtojos, yra ta, kad dabartinė ekonominė sistema tuo pat metu maitina klimato krizę ir trukdo imtis būtinų veiksmų jai stabdyti, tuo pat metu didindama nelygybes. Bet į tai galima pažvelgti ir iš priešingos pusės: sprendžiant šias persidengiančias krizes turime galimybę sukurti klimatui draugiškesnę ir socialiai teisingesnę ekonomiką.

Be pelno intereso, taip pat asmenų ir visuomenių sąskaita, iš tų pusės, kurie verčiasi iškasenų, kurių deginimas įtakoja klimatą, išgavimu, prie dabartinės krizės prisidėjo ir pasijautimas „dievais“, iš praėjusių amžių paveldėtas įsitikinimas, kad mokslas padarė žmogų visagaliu. Ir kai šiandien tas pats mokslas perspėja apie žmogaus savivalės pasekmes, daug kas to nesugeba priimti ir neigia, daug kas sutinka, bet nieko nesiima. Šiuo požiūriu Naomi Klein sutiko su popiežiumi, kad aplinkos krizė yra taip pat kultūrinė ir moralinė krizė. Mūsų politiniams lyderiams, pasak jos, reikėtų perskaityti visą encikliką, ne vien turinį, ir priimti ją giliai į širdį – gedulą dėlto, kas jau prarasta, ir viltį dėlto, ką dar galime išgelbėti. Ji linkėjo, kad žmonija per du tris dešimtmečius sukurtų neteršiančias energijos technologijas, kurios būtų prieinamos visiems.

Kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, savo kalboje priminė, kad jau liepos viduryje Addis Ababa rengiama tarptautinė konferencija apie vystimosi finansavimą, rugsėjo gale bus sušauktas aukšto lygio JT susitikimas Niujorke apie „vystimąsi po 2015-ųjų“, gruodžio pradžioje  Paryžiuje rengiamas aukščiausio lygio susitikimas dėl klimato kaitos. Šiuose tarptautiniuose susitikimuose priimti arba nepriimti sprendimai įtakos tai, ar pasaulio ekonomika ryšis keisti kryptį, mažindama žmogaus poveikį klimatui.

Tačiau ne mažiau svarbu veikti nacionaliniame ir lokaliame lygmenyje, pabrėžė kardinolas Parolin, cituodamas Pranciškaus encikliką: santūriau vartoti, daugiau perdirbti, kurti tvarias technologijas, geriau organizuoti žemės ūkį, priimti atitinkamas teisines normas. Bet taip pat atsisakyti tos egoistinio individualizmo kultūros, kuri neleidžia mums užjausti verkiančio, suvokti savo ribas, būt pagarbiems aplinkai.

Štai čia, greta kitų pilietinių asociacijų, ir katalikų Bažnyčia nori įnešti savo indėlį, žadindama sąžines, kalbėdama apie etiką ir harmoniją – su savimi, su kitu, su Dievu, su aplinka, aiškindama apie atsakomybę dabar ir būsimų kartų atžvilgiu, apie mūsų bendrą orumą ir bendrą ateitį, apie rūpestį mūsų bendrais namais. (Vatikano radijas)