Pranciškus: Eucharistija - bendrystės Sakramentas

Ketvirtadienio rytą popiežius Pranciškus vadovavo iškilmingoms Mišioms Bolivijos Santa Krus de la Siera („Kalvų šventojo Kryžiaus“) mieste. Eucharistijos šventimui parinkta simboliška vieta, prie paminklinės Kristaus Išganytojo statulos Plaza del Cristo Redentor aikštėje, galinčioje sutalpinti iki dviejų milijonų žmonių. Popiežiaus vadovautomis Mišiomis buvo pradėtas penktasis Bolivijos Nacionalinis eucharistinis kongresas, kuris vėliau bus tęsiamas Tarichėje, krašto pietiniame mieste. Kongreso tema, „Duona, padalinta už pasaulio gyvybę“. Toje pačioje Išganytojo aikštėje prieš 54 metus įvyko ketvirtasis Nacionalinis eucharistinis kongresas, kuriam atminti boliviečiai pastatė minėtąją Kristaus Išganytojo statulą. Popiežius Mišių metu palaimino ir įteikė siuntimo kryžius misionieriams, šiuo aktu pradėdamas Bolivijoje pasirengimą CAM 5, t.y. penktajam Amerikos misijų kongresui, kuris įvyks būtent Santa Krus de la Siera arkivyskupijoje 2018 metais.

Popiežius atkreipė dalyvių dėmesį, kad Evangelijos pasakojimas apie stebuklingą minios pamaitinimą primena dabartinę situaciją. Visai kaip tie keturi tūkstančiai pasakojime paminėtų žmonių, kurie sekė Jėzų, taip pat mes trokštame klausytis Jėzaus Žodžio ir priimti jo gyvenimą, būti su Mokytoju, kuris yra gyvybės duona. Tačiau kartais pritrūksta jėgų palaikyti gyvą viltį, patiriame situacijas, kurios norėtų  padaryti nejautrią mūsų atmintį, o tada prarandamos džiaugsmo priežastys, įsigali liūdesys, pavirstantis individualizmu, dėl kurio prarandame savęs, kaip Dievo pamiltos ir išrinktos tautos, atminimą. Atminties netekimas mus suskaldo, paskatina užsidaryti nuo kitų, ypač vargšų.

Jėzaus mokiniai, matydami susirinkusią didelę alkstančiųjų minią ir suprasdami, kad nėra kuo visus pamaitinti, pasiūlė mokytojui juos paleisti. Ir mes, kai matome kiek daug pasaulyje alkstančiųjų, galime tvirtinti, kad „nesueina galai“, tiesiog neįmanoma tokios situacijos išspręsti. Tada pasiduodame nevilčiai, kuri užvaldo širdį. Pagal vyraujančią atmetimo logiką, kuri siekia viską paversti mainų, vartojimo ir derėjimosi objektu, vietos paliekama tik nedaugeliui, atmetant visus, kurie negamina, kurie nelaikomi tinkamais ir vertais todėl, kad „nesueina galai“. Tuo metu  Jėzus mums sako: „nereikia tų žmonių paleisti, jūs patys juos pamaitinkite“.

Jėzus nesutinka su tokia logika, pagal kurią visuomet turi nukentėti silpnas, stokojantis. Jėzus duoda pavyzdį ir nurodymus. Pirmiausiai jis paima duonos ir žuvies, tada palaimina, paskui laužo ir duoda mokiniams dalyti. Būtent šitaip įvyksta stebuklas. Tai tikrai ne magija ar stabmeldystė. Jėzus trimis veiksmais įstengia perkeisti atmetimo logiką, paversdamas bendrystės ir bendruomeniškumo logika. Galime įsivaizduoti kaip iš rankų į rankas buvo dalijama duona ir žuvis, kol pasiekė toliausiai buvusius. Jėzus įstengia sukurti savo sekėjuose srovę; visi dalijosi tuo, ką turi, paverčiant tai dovana kitam taip, kad visi pasisotino ir dar net liko; likučių surinko septynias pintines.

Kaip skelbia būsimo kongreso tema, tęsė popiežius, Eucharistija yra „Duona, padalinta už pasaulio gyvybę“, bendrystės Sakramentas, kuris leidžia atsisakyti individualizmo, kad kartu galėtume gyventi Kristaus sekimu, leidžia įsitikinti, kad tai ką turime ir kas esame, jei priimama, palaiminama ir paaukojama Dievo ir Jo meilės galia tampa gyvybės duona kitiems. Būtent todėl Bažnyčia, būdama ištikima savo Viešpaties pašaukimui, vis kartoja: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22,19). Tokiu būdu sudabartina iš kartos į kartą visuose pasaulio kampuose Gyvybės Duonos slėpinį. Jėzus nori, kad dalyvautume Jo gyvenime ir kad per mus, ji būtų dauginama visuomenėje. (Vatikano radijas)