Pranciškaus susitikimas su kaliniais: „Jėzus padeda atrasti prarastą tapatybę“

Popiežius Pranciškus penktadienį Bolivijoje lankėsi “prievartos džiunglėse”. Taip žiniasklaidoje pravardžiuojamas Palmasolos kalėjimas, bene didžiausia nuteistųjų kolonija ne tik Bolivijoje, bet visoje Pietų Amerikoje. Palmasolos kalėjimas, jo tikrasis vardas „Santa Cruz pataisos centras“, laikomas viena sunkiausių kalinimo vietų regione, tikra ašarų pakalne tūkstančiams kalinių, kurioje su tam tikru pasisekimu diegiami nauji kalinių ir jų šeimų bendravimo galimybių modeliai. Centras padalytas į paviljonus: vyrų, moterų, jaunuolių, smulkių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų. Patalpų paskirstymas atspindi skirtingų kalinimo sąlygų taikymą ir skirtingus režimus. Popiežius galėjo lankytis vyrų paviljone PS 4, kuris yra atviras lankymams dienos metu. Su jame esančiais 2800 kalinių gali susitikti jų šeimos, t.y. maždaug 1500 žmonių kasdien. Saugomą teritoriją administruoja patys kaliniai, vadovaujami apsaugos pareigūnų. Kalėjime gyvena palyginti daug vaikų, nes Bolivijos įstatymai leidžia jaunesniems nei šešerių metų vaikams pasilikti su savo motinoms. Bolivija susilaukia daug rimtos teisingumo ekspertų ir JTO pareigūnų kritikos todėl, kad iš penkių kalinių keturi dar laukia nuosprendžio. Be to, kalėjimo įnamiai ir visa Bolivijos visuomenė dar gerai prisimena prieš dvejus metus “prievartos džiunglėse” numalšintas kalinių riaušes, kurių metų žuvo ir buvo sužeista daug kalinių, kai kurie sudegė gyvi.

Šventasis Tėvas Pranciškus, kreipdamasis į kalinius, pasakė, kad negalėjo išvykti iš Bolivijos jų neaplankęs ir nepasidalijęs su jais tikėjimu ir viltimi, kurie užgimsta per meilės auką ant kryžiaus. Popiežius kalbėjo kaliniams išklausęs Bolivijos kalėjimų pastoracijos vadovo mons. Jesus Juareso ir kelių kalinių, vyrų ir moterų liudijimus, visiems nuoširdžiai dėkojo už priėmimą.

Žinau, sakė Pranciškus, kad labai rengėtės šiam susitikimui ir meldėtės už mane. Dėkoju jums labai.

Išklausęs jūsų pasisakymų galiu tvirtinti, kad skausmas neįstengia nuslopinti giliai širdyje puoselėjamos vilties ir kad gyvenimas toliau klostosi labai gyvastingai, nors sąlygos labai nepalankios. Jūs galėtumėt savęs klausti: O kas manęs laukia? Norėčiau į šį klausimą atsakyti savo gyvenimo tiesa, tiesa, kuri mane paženklino nuo pat pradžios. Esantysis priešais jus yra žmogus, gavęs atleidimą. Žmogus, kuriam buvo ir yra atleistos visos jo skaitlingos nuodėmės. Štai šitaip prisistatau jums. Neturi ką jums duoti arba pasiūlyti, išskyrus tai, ką turiu ir ką myliu; taip, aš tai noriu jums duoti, noriu pasidalyti: tai Jėzus Kristus, Dievo Tėvo gailestingumas.

Jis atėjo, kad parodytų Dievo meilę mums, kad padarytų Dievo meilę regimą. Tiek jums, tiek ir man. Tai veikli meilė. Ji tikra. Ji su visu rimtumu įvertina savųjų tikrovę. Tai gydanti meilė, atleidžianti, leidžianti iš naujo pakilti. Jos priartėjimas sugrąžina orumą. Tą orumą, kurį galime prarasti daugeliu būdų ir įvairiausiomis formomis. Tačiau Jėzus šioje sferoje užsispyręs: jis dėl to ir atidavė gyvybę, kad mes atrastume prarastą tapatybę.

Popiežius priminė kaliniams ir kalinėms apaštalų Petro ir Pauliaus pavyzdį, Jėzaus mokinių su kalinio patirtimi. Ir jiems buvo atimta laisvė, tačiau kažkas juos palaikė, neleido pulti į neviltį, į tamsą, kuri gali kilti iš prasmės nebuvimo. Juodu palaikė malda. Asmeninė ir bendruomeninė. Jie meldėsi ir už juos buvo meldžiamasi. Tai du veiksmai, kuriuos sujungus susikuria tinklas, palaikantis gyvenimą ir viltį. Jis apsaugo nuo nevilties, skatina tęsti gyvenimo kelionę, palaiko gyvenimą, tiek jūsų, tiek jūsų artimųjų.

Po apsilankymo Palmasolos kalėjime popiežius nuvyko į Santa Krus de la Sierra miesto Šventojo Kryžiaus parapiją, kur jo laukė neformalus susitikimas su visais Bolivijos vyskupais, tiek ordinarais, tiek emeritais, iš viso 37 ganytojais. Tai buvo paskutinis oficialus Apaštališkosios kelionės į Boliviją programos įvykis prieš popiežiaus skrydį į Paragvajų.  (Vatikano radijas)