Montpellier teismo sprendimas dėl Prakartėlės eksponavimo

Šių dienų karštyje Montpellier miesto, Prancūzijos pietuose, teismas priėmė sprendimą dėl Prakartėlės Beziers miesto merijos patalpose, patvirtindamas 2014 metų teismo sprendimą, jog Prakartėlė neprieštarauja valstybės pasaulietiškumo principui, nes religinė jos reikšmė yra viena iš galimų, greta istorinės ir kultūrinės.

„Žmogaus teisių lyga“ pasivadinusi sekuliarių ir ateistinių pažiūrų žmonių asociacija, priešingai, visomis išgalėmis siekė pašalinti Prakartėlę, pareiškė, kad rankų nenuleis ir kreipsis į apeliacinį teismą. Prancūzijoje šiuo metu vyksta kelios „Prakartėlių bylos“, kuriose priimti sprendimai veiks ir ateities sprendimus panašiais klausimais.

„Žmogaus teisių lyga“ citavo 1905 metų dėl „Bažnyčių ir valstybės atskyrimo“ įstatymo nuostatą, jog valstybės institucijose yra draudžiama iškabinti religinius ženklus. Tačiau teismas nurodė, kad, žvelgiant į įstatymo parlamentines diskusijas, šis draudimas galioja tik tokiems ženklams, kurie, galima sakyti, imperatyviai perša religines nuomones.

Pasak teismo išsakytos nuomonės, Prakartėlė, viena vertus, yra tikslus Evangelijoje pagal Luką aprašytos situacijos, Jėzaus iš Nazareto gimimo, pavaizdavimas. Ši scena turi daug galimų reikšmių, tarp kurių ir religinę, tačiau merijoje ji buvo pristatyta kaip viena iš Kalėdų šventės kultūrinių manifestacijų, nesiekiant išreikšti pirmenybės teikimo krikščionių tikėjimo asmenims likusiųjų nenaudai ar stengiantis primygtinai įpiršti krikščionių religiją. Todėl teismas nesutinka su skundu, kad tai yra sąžinės laisvės ir viešųjų institucijų neutralumo principų pažeidimas.

Po šio sprendimo, perskaityto liepos 16-ąją dieną, Prancūzijos spaudoje pasirodė visokių nuomonių dėl teismo pasiūlytos kompromisinės interpretacijos. Tie, kurie valstybės neutralumą tapatina su viešos erdvės ateizmu, jokių religinių ženklų nebuvimu, argumentą apie istorinę ir kultūrinę Prakartėlės vertę laiko tam tikru išsisukinėjimu. Iš kitos pusės, tarp katalikų, pasigirdo klausimų ar viešai galima pavaizduoti Kristų tik kvalifikuojant jį tam tikru „kultūros veikėju“, bet tik ne Išganytoju? (Vatikano radijas)