Popiežius Pranciškus: Jei širdis uždara, stebuklai nepadės

Jau kelis sekmadienius Mišių liturgijoje po trumpą ištrauką skaitomas Evangelijos pagal Joną šeštasis skyrius, kuriame iš pradžių kalbama apie Duonos padauginimo stebuklą ir po to Jėzus aiškina šio ženklo prasmę.

Sekmadienį, prieš vidudienio maldą, komentuodamas Jėzaus žodžius apie duonos padauginimo stebuklo prasmę, popiežius atkreipė dėmesį į panašią Jėzaus kalbą, skirtą prie šulinio sutiktai samarietei. Kaip tąkart pasiremdamas kiekvienam žmogui žinoma troškulio patirtimi Jėzus kalbėjo apie vandens simbolį, taip šį kartą Jėzus kalba apie kiekvienam žmogui gerai žinomą alkio patirtį ir naudodamasis duonos įvaizdžiu, atskleidžia save ir kviečia žmones tikėti.

Žmonės ieško Jėzaus, žmonės jo klauso, nes juos nepaprastai paveikė padarytas stebuklas. Jie norėtų paskelbti Jėzų karaliumi. Tačiau kai Jėzus pasako, kad jis yra tikroji Dievo dovanojama duona, daugelis nesupranta, piktinasi ir ima prieš jį murmėti. „Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ (Jn 6,42). Tačiau Jėzus atsako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ ir priduria: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (44.47).

Jėzaus žodžiai stebina ir verčia susimąstyti, - sakė Pranciškus. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“. Jie mus įveda į tikėjimo dinamiką, kuri yra santykis tarp asmenų, kuri yra visų mūsų santykis su Jėzumi. Šiame santykyje esminį vaidmenį atlieka Tėvas ir žinoma, Šventoji Dvasia, nors ji čia ir neminima. Jei norime tikėti Jėzų, negana tik jį sutikti, negana tik skaityti Šventąjį Raštą, Evangeliją, negana matyti mūsų akyse įvykusį stebuklą. Juk žinome, - sakė Pranciškus, - kad daugelis žmonių iš Jėzų sekusios minios girdėjo jo žodžius, matė stebuklingai padaugintą duoną, bet neįtikėjo. O kaip tik priešingai – ėmė murmėti prieš Jėzų ir jam priekaištauti. Taip atsitiko dėl to, kad jų širdys buvo uždaros Šventosios Dvasios veikimui. Jei tavo širdis uždara, tikėjimas į ją nepatenka. Dievas Tėvas visus mus nori patraukti pas Jėzų, tačiau mes užsidarome, nesileidžiame patraukiami. Tikėjimas kaip mažas grūdelis sudygsta širdyje tik tuomet kai leidžiame, kad Tėvas mus „patrauktų“ pas Jėzų, kai einame į susitikima su juo atvira širdimi, be jokių išankstinių nusistatymų, kai jo veide atpažįstame Dievo veidą, jo žodžiuose – Dievo Žodį, kai veikiant Šventajai Dvasiai užsimezga tarp mūsų ir Jėzaus toks pat asmeninis bendravimas, koks Jėzų sieja su Tėvu. Tuomet mes gauname tikėjimo dovaną.

Jei šitaip tikime, - sakė Pranciškus, - tuomet galime suprasti Jėzaus mums dovanojamos „Gyvybės duonos“ prasmę; suprasti ką reiškia Jėzaus žodžiai: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Jėzaus kūne – tai yra konkrečiame Jėzaus žmogiškume – yra visa Dievo meilė, kuri yra Šventoji Dvasia. Kas leidžia, kad ši meilė jį patrauktų pas Jėzų, tam jis suteikia tikėjimą ir amžiną gyvenimą.

Galiausiai, baigdamas prieš sekmadienio vidudienio maldą sakytą savo kalbą, popiežius, kaip visada, priminė Švenčiausiosios Mergelės Marijos pavyzdį. Ji buvo pirmasis įtikėjęs žmogus. Ji į save priėmė žmogumi tapusį Dievą. Mokykimės iš jos džiaugtis tikėjimo dovana. Ši dovana niekada negali būti mūsų „privati“ nuosavybė. Turime ja dalintis su kitais „dėl pasaulio gyvybės“. (Vatikano radijas)