Dvidešimtasis eilinis sekmadienis

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.

KAD TURĖTŲ AMŽINĄJĮ GYVENIMĄ… mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje Jėzus aštuonis kartus ištaria žodžius: „Kas valgo mano kūną, gyvens per amžius“. Drauge kiekvieną kartą, tai sakydamas, patvirtina priežastį, kodėl turėtume tai daryti – valgyti Jo kūną: tam, kad gyventume, kad mūsų gyvenimas būtų tikras. Stulbina Jėzaus įsitikinimas, kad Jis gali pasiūlyti kažką tokio, kas pakeičia gyvenimo tėkmę. Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas jau nebėra nukreiptas į mirtį, bet tampa pašaukimu klestėti Dieve.

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“,- sako Viešpats.

Verta pastebėti vieną dalyką: Išganytojas netvirtina, kad Juo besimaitinantis žmogus „turės“ amžinąjį gyvenimą. Ne, Viešpats yra konkretus, negailestingai tiesus: žmogus „turi“ amžinąjį gyvenimą. Amžinasis gyvenimas, pagal Jėzų, nėra tai, kaip su žmogumi Dievas pasielgs žemiškojo gyvenimo pabaigoje, tai jokiu būdu ne atlikto darbo ataskaita, ir atlygis, kuriuo bus galima džiaugtis per visą amžinybę. Amžinasis gyvenimas jau yra prasidėjęs. Tai kitoks, gilus, teisingas gyvenimas, susiliejantis su paties Jėzaus gyvenimu, geru, gražiu ir palaimintu.

Svarbiausias klausimas, į kurį mes privalome atsakyti patys sau, yra kitoks: ar mums iš tiesų rūpi amžinasis gyvenimas? Mišių Žodžio liturgijos atliepiamojoje psalmėje girdime: „Kur toks žmogus, kur gyventi netrokštų, nenorėtų būti laimingas?“ Be abejo, kiekvienas iš mūsų nori, kad jo paties ir jo artimųjų gyvenimas būtų tikras ir prasmingas. Norime sulaukti ilgų ir laimingų dienų, to trokštame sau ir savo artimiesiems. Žmogus instinktyviai ieško gyvenimo prasmės, ir jeigu nepasiduosime nevilčiai, nepabėgsime, atsakymą į tai tikrai rasime.

Šią prasmę galime atrasti Jėzaus gyvenime, Jo Kūne ir Kraujyje, ir šiuo atveju tenka kalbėti ne tiek apie fiziologiją, apie regimą kūną ir kraują, bet apie tai, kas apima visą Jėzaus gyvenimą. Mes tikime Viešpaties buvimu Eucharistijoje, tačiau kartu turime sutikti su tuo, kad visa Viešpaties didybė slepiasi po mums įprastais duonos ir vyno pavidalais. Ten telpa Jo žmogiškasis gyvenimas ir Jo dieviška dvasia, Jo sudiržusios, medžiu kvepiančios dailidės rankos, Jo ašaros ir emocijos, Jo apsikabinimai ir kvapiais tepalais pakvipę draugiški namai. Ten yra ir prie kryžiaus prikaltas, krauju plūstantis kūnas… Ten yra viskas: pats Jėzus, atidavęs save kaip dovaną žmonėms. Todėl valgyti ir gerti Kristų, reiškia: susijungti su svarbiausia Jo gyvybės paslaptimi – meile. Kristus turi nemaraus gyvenimo paslaptį ir nori ja pasidalyti su visais.

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame,“- girdime Jėzaus žodžius. Iš tiesų gera ir gražu gyventi drauge. Žmonės, mylėdami vienas kitą sako: „Ateik gyventi į mano namus, mano namai yra tavo namai“. Visa tai mums sako Dievas. Lygiai tą patį ir mes sakome Dievui, nes mūsų širdis yra namuose tik tuomet, kai yra greta Jo Širdies.

Pirmaisiais  amžiais vienas armėnų vienuolis, pašvęsdamas save Dievui, šalia trijų įprastų įžadų pridėjo dar ir tokius žodžius: „Noriu būti viena su Tavimi“. Iš tiesų toks ir yra kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas: leisti, kad mūsų širdis priimtų Dievą ir leisti, kad Dievas pasiimtų mūsų širdį ir kad mes taptume su Juo viena. Tai įprasmina ir visą Dievo atėjimo į pasaulį istoriją: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų panašus į Dievą. Jėzus Kristus įeina į mus, kad mus perkeistų. Dievas yra manyje, kad ir aš būčiau Dievo nešėju pasaulyje… (Vatikano radijas)