Ar nuolatinis vėlavimas – nuodėmė?

Ar yra ryšys tarp nuolatinio vėlavimo ir nuodėmės? Taip, bet kaip egoistinis veiksmas ir meilės artimui trūkumas, - sako teologas kun. Leonardo Salutati, teologinės moralės dėstytojas Florencijos universitete, straipsnyje, publikuotame „Aleteia“ svetainėje. Pasak kunigo, psichologijoje tirtas nuolatinio vėlavimo reiškinys, išskiriant įvairias nesąmoningas tokio elgesio priežastis: tai gali priklausyti nuo išsiblaškymo, gali būti svarbus kitam žmogui skirtas ženklas, jį gali sukelti sunkumai, kurių žmogus nepripažįsta net sau pačiam. Šia prasme vėlavimas tarsi tam tikra gudrybė, kurios žmogus griebiasi, kad įtvirtintų savo asmenybę, nes jaučiasi pažeidžiamas ir nesaugus, ir nori pabrėžti savo galią sau bei kitiems. 

Maištas ar dėmesys? Tarp numanomų konotacijų vėlavimas gali būti nesąmoningas maištavimo ženklas, protesto forma, troškimas patraukti kitų dėmesį, išbandyti artimųjų ar pažįstamų jausmus.  Žinoma, gali būti ir daugybė kitų psichologinių priežasčių, kodėl žmogus nuolat vėluoja, susijusių su kiekvieno asmenine istorija: dėl to svarbu, kad asmuo, kuris nesugeba būti punktualus, atliktų psichologinę savianalizę.

Teologas priduria, kad kadangi vėlavimo šaknys nesąmoningos, jis neturi ryšių su nuodėme, kurios sąlyga yra pilnas suvokimas, ką darai, ir laisva valia tai daryti. Tačiau jei nuolat vėluojama, nes trūksta pagarbos kitam, tuo atveju tai meilės artimui skola, nes šia meile remiasi mūsų gyvenimas visuomenėje, kuris apima ir dalijimąsi su kitu tuo, ką turime patys, taip pat ir savo laiku.

Tokiu atveju chroniškas vėlavimas traktuojamas kaip meilės trūkumas, egoistinis veiksmas, taigi nuodėmė, kuri gali būti lengvesnė ar sunkesnė priklausomai nuo motyvų ir sąmoningumo lygio, remiantis meilės kitam trūkumu. (Vatikano radijas)