2015-08-22 11:00:00

Arkivyskupui, imamui ir pastoriui įteikta premija už taikdarystę


Žmogiškos būtybės, paprastai vyrai, yra konfliktų ir karų autoriai. Ir žmogiškos būtybės yra vienintelės, kurios gali užkirsti kelią smurto proveržiams konfliktuose, susitarti dėl karo pabaigos ir kurti taiką. Tautos yra istorijos kūrėjos, tačiau tautoms reikia lyderių – jei jie jas įkvėpia, jei jais pasitikima, jei jie skelbia atjautą ir susitaikymą, žmonės seka ir taika auga. Norint užkirsti kelią konfliktams, karams, išgydyti žaizdas, sutaikyti bendruomenes ir tautas, sukurti ilgalaikę taiką mums reikia lyderių su vizija, drąsa, ryžtu, nuolankumu ir užuojauta. Trūkstant tokių lyderių bendruomeniniu, valstybiniu, regioniniu ir globaliniu lygiu mes nepamatysime karų pabaigos ir tvarios taikos, - 2014 metais skaitydamas paskaitą „Sergio Vieira de Mello“ fundacijoje Ženevoje pasakė José Ramos-Horta, Rytų Timoro politikas, pelnęs Nobelio taikos premiją 1996 metais.

Šiais metais, rugpjūčio 19-ąją „Sergio Vieira de Mello“ įteikta trims religiniams lyderiams iš Centrinės Afrikos Respublikos, kurie nenuilstamai gesina savo šalies gaisrus, neapykantos ir susipriešinimo židinius žmonių širdyse: katalikų arkivyskupui Dieudonné Nzapalainga, islamo tarybos pirmininkui imamui Omarui Kobine Layama ir evangelikų aljanso pirmininkui Nicolas Guerekoyamene-Gbangou.

Centrinės Afrikos Respublika nuo pat valstybingumo įgijimo 1960 metais, pasibaigus Prancūzijos kolonializmo laikotarpiui, buvo valdoma diktatoriškų ir karinių režimų, kurie valdžią paimdavo nuvertę ankstesnį. Kadangi niekas valdžios atiduoti geruoju nenorėdavo, pilietiniai susirėmimai tarp skirtingoms jėgoms pavaldžių grupuočių tapo, deja, kasdienybe. Vienas iš paskutiniųjų buvo 2003 – 2013 metais valdęs generolo Francois Bozize režimas, taip pat atėjęs perversmo keliu ir žlugęs perversmo keliu, šį kartą sukilėlių koalicijos „Seleka“ pastangomis.

Tačiau šis perversmas skyrėsi nuo kitų - „Seleka“ buvo sudaryta beveik vien iš musulmonų, vietinių, o taip pat atvykusių iš kitur, ypač iš Libijos: žlugusio Gaddafi režimo samdiniai, surinkti iš įvairių šalių, ieškojo naujų karo laukų. „Seleka“ bandymas sukurti centrinę ir veiksmingą šalies vyriausybę žlugo, grupuotė skilo, pasidalijo teritorijomis, kuriose dažnai užsiėmė grubiu banditizmu, plėšimu ir žmogžudystėmis. Tačiau savo taikiniais rinkdavosi dažniausiai krikščionis, kurie sudaro gyventojų daugumą, ir vietinių religijų sekėjus, animistus. Ir priešingai, musulmonų mažumos, kuri sudaro apie penkiolika procentų šalies gyventojų, neliesdavo, o jos jaunuolius kviesdavo prisidėti prie jų, pažadėdami ginklą ir pinigų, galios ir gero gyvenimo iliuziją.

Lengva įsivaizduoti, kad toks elgesys suveikė kaip etninės ir religinės neapykantos katalizatorius. Reakcijos ilgai nereikėjo laukti – susibūrė pasipriešinimo būriai, šį kartą sudaryti iš krikščionių ir animistų, kurių taikiniai tapo musulmonai – ne tik kovotojai, ne tik tie, kurie prisidėjo prie kovotojų, bet taip pat ir taikūs civiliai. Daugelis buvo žiauriausiu būdu praradę šeimos narius, draugus, vaikus, tad apimti neapykantos keršijo bet kuriam pasitaikiusiam musulmonui, lygiai taip pat žiauriai. Žinoma, galima pasakyti, kad šiuo atveju buvimas „krikščioniu“ ar „musulmonu“ prarado religinę reikšmę ir greičiau tapo socialinėmis tapatybėmis, suskirstančiomis žmones į „priešus“ arba ne.

Štai tokiame kontekste paminėti trys vyrai, katalikų arkivyskupas, imamas ir pastorius, jau veikia ir dirba dvejus metus: kartu važinėja, lanko tiek krikščionių, tiek musulmonų bendruomenes, didelius miestus ir nuošalius kaimelius, skelbdami susitaikymą, panaudodami tam visą savo autoritetą. Kaip patys pasakojo, ne kartą susidūrė su tokiu pykčiu, kad nežinojo, ar išliks sveiki, o gal ir gyvi.

Sergio Vieira de Mello buvo brazilų diplomatas ir JTO pasiuntinys, 2003 metais žuvęs per pasikėsinimą Bagdade. Kas dvejus metus jo vardo premija teikiama asmenims, bendruomenėms ar organizacijoms, kurios prisidėjo viename ar kitame regione prie taikos kūrimo, lyderiams, kurie, nors ir labai sunkiame kontekste, nenustoja tikėti taikos idealu ir sugeba patraukti kitus.

„Caritas internationalis“ portale buvo paskelbtas, premijos nominacijos proga, trumpas pokalbis su arkivyskupu Nzapalainga, kuris pats yra Centrinės Afrikos Respublikos Caritas organizacijos vadovas.

Mes perspėjome žmones apie manipuliaciją religija dėl politinių tikslų. Mes pasmerkėme religijos pasisavinimą. Mes esame žodžio, o ne jėgos žmonės. Mes nepriverčiame, bet kreipiamės į sąžines palikdami žmonėms laisvę pasirinkti. (…) Mes žinome, kad vienybė yra galia. Mums reikia peržengti tai, kas mus skiria, ieškant nacionalinių interesų. (…) Mes stengiamės susitarti. Vienydamiesi nepaisant religinių skirtumų mes parodome vienas kito stiprybę ir savo problemų sprendimą, - kalbėjo arkivyskupas.

Ramybė, pasak jo, sugrįžta į širdis ir protus. Jaunuoliai grįžo į mokyklas. Atsigauna verslai. Bet ginkluotos grupės pasilaikė sau ginklus. Planuotas nusiginklavimas neprasidėjo. Sėdim ant verdančio puodo, kuris gali sprogti be perspėjimo. Tai palaikė taika. Galimybė grupuotėms sukurti problemas išlieka. Žmonės žvelgia vienas į kitą kaip pikti šunys, - apibūdino ganytojas dabartinę situaciją, kuri rodo, kad darbo jam ir jo bendražygiams, imamui ir pastoriui, liko daug. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.