Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7,1-8.14-15.21-23)

IŠ ŠIRDIES

Iš Evangelijos puslapių žinome, kad Jėzus buvo griežtas su veidmainiais. Jis keliavo per miestus ir kaimus, nuolat susidurdamas su žmonių skausmu ir vargu. Visur, kur Jis beeitų žmonės į aikštes, prie durų namų, kur Jėzus apsistodavo su savo mokiniais, o negalėdami prieiti arčiau, netgi nuo stogų po Jo kojomis nuleisdavo ligonius… Jo šaukėsi akli elgetos, sergančios moterys stengėsi paliesti bent Jo apsiausto kraštą, žmonės tikėjosi, kad netgi ant jų kritęs Jėzaus šešėlis bus tarsi glamonė kenčiantiems žmonėms, todėl tai, su kuo Viešpats susidūrė dabar, turėjo Jį gerokai nustebinti.

Jėzus sutiko žmones, besiginčijančius ir priekaištaujančius dėl neplautų rankų, mokančius, kokių nuostatų reikia laikytis, plaunant stalo įrankius ir indus! Iš tikrųjų, buvo dėl ko ir supykti, ir nusiminti!

Vis tiktai Išganytojas niekuomet nepasimeta, netgi ir tada, kai susiduria su pačiais paviršutiniškiausiais žmonėmis, nepraranda drąsos ir tuomet, kai Jam tenka bendrauti su mumis. Jis nuolatos rodo kelią: iš išorės į vidų, nuo daiktų – į širdį.

Tikras tikėjimas prasideda tada, kai žmogus sugrįžta prie savo širdies. Neveltui Šventajame Rašte  daugiau kaip devynis šimtus kartų kalbama apie širdį, žinoma, ne kaip apie jausmingumo ar prisirišimo simbolį, bet kaip apie vietą, kur gimsta sumanymai ir svajonės, kur pasirenkama tarp gyvenimo ir mirties, kur atskiriama tiesa ir klaida. Širdyje Viešpats vis tebekviečia žmones ir degina ją savo meilės ugnimi taip, kaip tai atsitiko mokiniams, Prisikėlimo dienos pavakare keliaujantiems į Emausą, kuomet jie po susitikimo su Jėzumi tarpusavyje kalbėdami sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo?…“

Tačiau drauge žmogaus širdyje galima atrasti visko: nuodų užuomazgų ir šviesos spindulėlių, derlingais javais apsėtų laukų ir piktžolių…

Iš žmogaus širdies išeina blogi sumanymai: paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės… Evangelija pateikia Jėzaus lūpomis tariamą įspūdingą įvairiausių blogybių sąrašą. Tai dalykai, kurie sutepa ir apnuodija gyvenimą. Jėzus, širdies Mokytojas aiškiai tvirtina: žmogus neturi duoti tiems jausmams laisvės, negali jų pateisinti, neturi teisės leisti jiems gyvuoti pasaulyje. Visų pirma tai įpareigojimas mums: neleisti, kad visa tai prasidėtų nuo mūsų, nes priešingu atveju liudytume ne gyvenimą, o mirtį.

Kuomet kalbame apie mūsų pareigą skelbti Evangeliją, visuomet dera prisiminti, kad pirmiausiai privalome evangelizuoti savąją širdį, šalindami tai, ką galėtume pavadinti tamsybe, tuštybe, tai, kas nereikalinga mūsų gyvenimui su Dievu. Mums reikia susitvarkyti su savo jausmais, priimant tai, kas atitinka Dievo valią ir nebijant atsisakyti to, kas jai priešinga.

Juk Evangelija yra laimės žinia, o laime gali dalytis tik jos kupina širdis…

(Mons. Adolfas Grušas)