Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena. Žodžio liturgija Šv. Petro bazilikoje

Antradienį pirmą kartą buvo minima šiemet popiežiaus Pranciškaus įvesta Maldos už rūpinimąsi kūrinija diena. Šio minėjimo įvedimas tai tarsi birželį paskelbtos popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si‘ – apie rūpinimąsi bendrai namais“ tąsa. Enciklikoje apmąstęs pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus atsakomybę už kitus kūrinius, patikėtus jo globai, iškėlęs tas žmogaus ir gamtos sąlyčio vietas, kur nusižengiama pirmapradžiam Kūrėjo planui ir kuriose reikalingas atsivertimas, popiežius Pranciškus žengė ir dar vieną žingsnį – į kasmetinių bažnytinių minėjimų kalendorių įrašė dieną, skirtą maldai už tai, kad žmogaus ir gamtos santykiai būtų tokie, kokie buvo numatyti Kūrėjo planuose.

Antradienio pavakare popiežius Pranciškus vadovavo Maldos už rūpinimąsi kūrinijai dienos Žodžio liturgijai, kurioje homiliją sakė ne Pranciškus, bet popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

„Dievas juos palaimino, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Per 1,28), - sakoma Žodžio liturgijos pirmajame skaitinyje. Naujaisiais laikais, - kalbėjo tėvas Cantalamessa, - šie Biblijos Pradžios knygos žodžiai susilaukė labai smarkios kritikos. Kai kas tvirtina, kad jie suteikia žmogui teisę beatodairiškai viešpatauti pasaulyje, kad tai jie yra ekologinės krizės priežastis. Tačiau, pasak pamokslininko, tokia kritika remiasi Biblijai visiškai svetima sekuliaria jos žodžių interpretacija. Žodis „viešpatauti“ Biblijoje reiškia visai ką kita nei už jos ribų. Biblijoje „viešpats“ tai ne savo pavaldinius išnaudojantis politinis valdovas, bet Dievas, Viešpats ir Tėvas. Tad ir viešpatavimas kūrinijai reiškia ne kūrinių išnaudojimą savo tikslams, bet saugojimą, globą. Tėvas Cantalamessa atkreipė dėmesį į akivaizdžią paralelę: kaip Dievas yra žmogaus „viešpats“, taip ir žmogus yra „viešpats“ likusios kūrinijos atžvilgiu. Jis yra už kūriniją atsakingas jos saugotojas. Tai aiškiai pasakyta ir Pradžios knygoje: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2,15). Tad tikėjimas, kad Dievas sukūrė pasaulį ir kad sukūrė žmogų kaip savo paveikslą į save panašų – tai ne grėsmė kūrinijai, bet pati geriausia garantija. Pasak tėvo Cantalamessa, geriausias įrodymas, kad ne biblinė vizija yra žmogaus besaikio viešpatavimo gamtai šaltinis, yra tai, kad didžiausio gamtos užterštumo žemėlapis visiškai nesutampa su biblinės religijos ir kitų religijų paplitimu, bet atspindi netvarkingos, tik pelno siekiančios industrializacijos, protestuotojus užčiaupiančios ir jokios valdžios nebijančios korupcijos paplitimą.

Toliau savo homilijoje tėvas Cantalamessa komentavo Žodžio liturgijoje skaitytą Evangelijos pagal Matą ištrauką: „... per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“ (Mt 6.25). Girdime visą chorą protestų: Kaipgi nesirūpinti ateitimi? Čia reikalingas patikslinimas, - sakė pamokslininkas, - kad šie žodžiai skirti pirmiausia tiems, kurie kviečiami radikaliai sekti Jėzumi. Tie kas visą gyvenimą sudeda į Dievo apvaizdos rankas niekada nelieka nuvilti. Jie iš tiesų visada, kartais galbūt paskutinę akimirką, gauna tai, kas būtina.

Šie žodžiai skirti ir mums. Jais nenorima pasakyti: nesirūpinkite savo ateitimi, bet norima pasakyti: rūpinkitės ne savo ateitimi, bet tų, kurie ateis po jūsų. Tad neklauskite: „Ką valgysime?“, „Ką gersime?“, „Kuo vilkėsime?“, bet verčiau klauskite: „Ką jie valgys?“, „Ką jie gers?“, „Kuo jie vilkės?“. Ką valgys ir gers, kuo vilkės mūsų vaikai ir visi kiti būsimi mūsų planetos gyventojai.

Jėzus pasirūpino, kad žmonės turėtų ko valgyti, padaugino duoną ir žuvį, o taip pat liepė surinkti likučius, „kad niekas nepražūtų“ (Jn 6,12). Šie žodžiai ir mums turėtų būti moto prieš eikvojimą, ypač mitybos sferoje.

Likusią homilijos dalį tėvas Cantalamessa skyrė šv. Pranciškui ir ypač jo Kūrinijos giesmei. Ko mes šiandien galėtume iš jo pasimokyti? Pranciškus, - sakė pamokslininkas, -  tai gyvas įrodymas koks svarbus tikėjimas į Dievą mūsų bendroms pastangoms saugoti kūriniją. Jo meilė kūriniams tai tiesioginė tikėjimo Dievo visuotine tėvyste pasekmė. Pranciškaus žodžiuose apie kūrinijos – saulės, mėnulio, žvaigždžių, ugnies grožį girdime aidą Pradžios knygos žodžių, kad viskas, ką Dievas sukūrė buvo gera. Pranciškus mus moko kaip radikaliai pakeisti mūsų santykį su kūrinija: kūrinių savinimąsi reikia pakeisti kūrinių kontempliavimu. Jis suprato, kad didesnį džiaugsmą teikia kūrinių kontempliavimas, o ne jų turėjimas.

Žinoma, - sakė tėvas Cantalamessa, - Pranciškus neturėjo globalinės pasaulio ekologinių problemų vizijos. Jos vizija buvo lokali, betarpiška. Pranciškus galvojo tik apie tai ką galėjo nuveikti jis pats arba jo broliai. Ir čia Pranciškus mums mokos labai svarbaus dalyko. Šiandien labai madingas šūkis, skelbia: „Galvok globaliai, darbuokis lokaliai“ (Think globally, act locally). Iš tiesų, kokia prasmė kovoti su atmosferos, vandenynų ir miškų teršėjais, jei aš pats prie upės ar jūros kranto išmetu plastikinį maišelį, kuris ten pasiliks ištisus amžius, jei kas kitas jo nepaims; jei išmetu kur pasitaiko, pakelėje, miške viską, kas man nereikalinga?

Saugoti gamtą, kaip ir taiką, sako mūsų Šventasis Tėvas Pranciškus, įmanoma tik „namudiniu“ būdu, tai yra pradedant nuo savęs pačių. Taika prasideda nuo tavęs. Nuo tavęs prasideda ir kūrinijos apsauga, - baigė pamokslą t. Raniero Cantalamessa. (Vatikano radijas)