Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis

Nusileidę nuo kalno Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9,30-37)

PATS DIDŽIAUSIAS

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie savotišką santykių krizę, kilusią tarp Jėzaus ir Jo mokinių. Apaštalams kilo klausimų apie ateitį, apie dangaus karalystę, kurią skelbė Jėzus, tačiau jie pabūgo apie tai atvirai pasikalbėti su Jėzumi, gėdijosi prisipažinti apie ką tarpusavyje kalbėjosi. Apaštalai tarsi atsitvėrė nuo savo Viešpaties tylos siena, atrodytų, lyg jiems labiau už šviesą būtų patikusi nežinios tamsa. Nelemta baimė, neturinti jokio pagrindo: o kas bus, jei Dievas manęs nesupras?…

Apaštalų mintys ir kalbos iš tiesų sukosi apie vieną dalyką, nuolat iškylantį visame pasaulyje, išreiškiantį žmonių mąstyseną, nepasikeitusią nuo anų laikų iki dabar: kuris yra didžiausias? Šiam troškimui turėti kuo daugiau galios kitų atžvilgiu, savaime griaunančiu žmonių tarpusavio santykius, Jėzus priešpastato savąją naujo pasaulio viziją: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja“. Jėzaus lūpose tarnavimas reiškia ne atsižadėjimą ar pažeminimą, bet tikros drąsos stebuklą.

Tarnavimas… Tai švelnus ir drauge keliantis baimę žodis. Taip yra todėl, kad mes jaučiame malonumą, gaudami, kaupdami, įsakinėdami, bet ne tarnaudami. Tuo tarpu tarnavimas – tai naujas vardas, kuriuo galima nusakyti civilizacijos istoriją. Dar daugiau: Jėzus pabrėžia, kad šis tarnavimas skirtas „visiems“, o tai reiškia, kad nėra jokių apribojimų vienminčių, šeimos, tautiečių, to užsitarnavusių ar neužsitarnavusių atžvilgiu. Dievo Sūnaus lūpose tarnavimas tampa Jo Bažnyčios išskirtine žyme.

Tarsi to nebūtų gana, yra dar vienas laiptelis, vedantis į tikrosios didybės supratimą: „Paėmęs mažą vaiką, pastatė jų tarpe“. Vaikas, ypač tuometinės žydų visuomenės supratimu, buvo labiausiai beginklė, silpna, niekieno neginama, jokių teisių neturinti būtybė. Paskutinis iš menkiausiųjų…

„Jei netapsite tokiais, kaip šis vaikelis,“- kitoje Evangelijos vietoje skaitome Jėzaus pasakytus žodžius. Tokių žodžių iki Jo niekas nebuvo ištaręs, netgi niekas nebuvo apie tai pagalvojęs. Jie tapo papiktinimu žydams ir kvailybe pagonims, tačiau galiausiai rado kelią į žmonių širdis: „Būkite, kaip vaikai, kurie gyvena, nes yra mylimi“.

Jėzus apglėbia patį mažiausiąjį, nes trokšta, kad niekas nepražūtų: nei padaugintos duonos trupiniai, nei nuo kaimenės nuklydęs avinėlis, nei į aukų skrynią įmesti du smulkūs pinigėliai. Jei Dievas rūpinasi mumis ir be Jo žinios nė plaukas nenukrinta nuo mūsų galvos, nei žvirblis nenukrinta ant žemės, kaip Jis galėtų leisti pražūti šiam vaikeliui?

Jėzus viską pradeda nuo čia, nuo nepaprastai mažų dalykų, nurodydamas, kad tai yra tikroji didybė, ir pamokydamas, kad niekas, nė vienas žmogus neturi būti atstumtas. Dievas ir žmogus nuo dabar gali būti vadinami neįprastais vardais: tarnas, vaikas, menkumas! Jėzus pats save vadina visų tarnu, ir vaikas, kuriam vien tik buvimas yra visas gyvenimas, taip pat yra laikomas menku. Tai labai svarbūs žodžiai, kurie reikalauja asmeninio pasirinkimo ir atsakymo: arba juos priimsime į širdį, arba pasistengsime neišgirsti, bijodami, kad jie sugriaus iki šiol gyvuojančią mūsų vertybių sistemą…

(Mons. Adolfas Grušas)