Pranciškaus kalba Kongrese: žvilgsnis į dabartį per keturių didžių amerikiečių palikimą

Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus kreipėsi į JAV Kongreso narius. Toks posėdis, kuriame dalyvauja Senato ir Atstovų rūmų nariai, rengiamas specialiomis progomis, tris ar keturis kartus per metus – švenčiant prezidento inauguraciją, pateikiant metinę ataskaitą apie valstybės būklę, apsvarstant labai svarbią šaliai temą ar įvykį, atvykus svarbiam svečiui. Šį kartą jungtinis posėdis sukviestas Pranciškaus vizito proga, pirmą kartą istorijoje popiežius kreipėsi į šios didžios demokratijos aukščiausią politinę instituciją, dalyvaujant taip pat valstybės sekretoriui ir prezidento kabineto nariams, diplomatams, Aukščiausiojo teismo teisėjams.

Iškilmingai kongreso vadovų pasitiktas ir pristatytas popiežius Pranciškus pasakė kalbą. Ja kreipėsi į tuos, kurie, anot jo, yra išrinkti ir pašaukti rūpintis visų bendrapiliečių, visos tautos augimu.

Šiandien, - pasakė popiežius, - norėčiau kreiptis ne vien į jus, bet, per jus, į visą Jungtinių Valstijų tautą. Čia, su jos atstovais, norėčiau pasinaudoti proga dialoguoti su daugybe tūkstančių vyrų ir moterų.

Šventasis Tėvas paminėjo įvairius adresatus: pirmiausia tuos, kurie sąžiningu kasdieniu darbu kuria geresnį gyvenimą savo šeimos ir nėra paprasčiausiai mokesčių mokėtojai, tačiau visuomenės gyvenimo rėmėjai. Popiežius taip pat paminėjo senelius, „patirties nukaltos išminties saugyklas“, jaunuolius, kurie vedami didelių siekių susiduria su ne mažesniais sunkumais, beje, dažnai nulemtais didelio skaičiaus suaugusiųjų nebrandumo.

Dialogo būdas, kurį Pranciškus pasirinko, buvo žvilgsnis į istorinę atmintį ir, konkrečiai, į keturis didžius amerikiečius, siekusius vertybių, kurios lemiamos amerikiečiams praeityje, dabartyje ir ateityje: Abraomas Linkolnas, Martynas Liuteris Kingas, Dorotėja Day ir Tomas Mertonas.

Nepaisant istorijos sudėtingumo ir žmogiško silpnumo tikrovės, šie vyrai ir moteris, su visais jų skirtumais ir ribomis, sugebėjo sunkiu darbu ir asmenine auka, kai kurie ir savo gyvybės kaina, sukurti geresnę ateitį. Jie suteikė pavidalą pamatinėms vertybėms, kurios visada liks amerikiečių dvasioje. (...) Šie vyrai ir moteris mums suteikia progą matyti ir interpretuoti tikrovę, - sakė Pranciškus.

Pirmiausia jis minėjo vieną iš Jungtinių Valstijų „tėvų“ – prezidentą Abraomą Linkolną. Šiemet minimos 150-osios jo nužudymo metinės. Jo idealas buvo laisvė, laisvės ateitis, o ši, priduria popiežius, reikalauja meilės bendram gėriui ir bendradarbiavimo subsidiarumo ir solidarumo dvasioje.

Žvelgdamas į dabartį pro laisvės idealo, už kurį taip kovojo Linkolnas, prizmę, popiežius konstatavo, kad visiems gerai žinoma ir visiems didžiulį rūpestį kelia dabartinė socialinė ir politinė situacija pasaulyje, kur tiek daug prievartos, neapykantos, žiaurumų, vykdomų ir Dievo ar religijos vardu. Jokia religija neturi imuniteto nuo individualios apgavystės formų ar ideologinio ekstremizmo.

Tai reiškia, - kalbėjo Pranciškus, - kad turime būti ypatingai atidūs kiekvienai fundamentalizmo formai, religinio ar kitokio. Yra būtina delikati pusiausvyra kovojant su prievarta, vykdoma religijos, ideologijos ar ekonominės sistemos vardu, tuo pat metu saugant religijos laisvę, minties laisvę ir individualias laisves.

Kita pagunda yra paviršutinis poliarizavimas, kuris mato tik gėrį ar blogį, teisius ar nusidėjėlius. Reikia kovoti ir su tokiu skirstymu. Žinome, - pridūrė Pranciškus, kad bandyme būti išlaisvintais nuo išorinio priešo galime būti gundomi maitinti vidinį priešą. Imituoti tironų ir žudikų neapykantą bei prievartą yra geriausias būdas užimti jų vietą. O tai jūs, kaip tauta, atmetate.

Popiežius siūlė kitą kelią, kuris gerai žinomas JAV ir kuris joms atnešė daug gero: broliškumą ir solidarumą dėl bendro gėrio, sprendžiant problemas, kovojant prieš skurdą. Tegu būna ir toliau girdimas tikėjimo balsas, kuris nuo pat JAV gimimo pradžios labai daug prisidėjo prie visuomenės kūrimo, pastangų dėl kiekvieno žmogaus.

Jei politika, cituodamas garsiąją 1776 metų JAV Nepriklausomybės deklaraciją, tikrai tarnauja žmogaus asmeniui, išplaukia, kad ji negali būti palenkta ekonomikai ar finansams. Politika yra mūsų neužgniaužiamo troškimo gyventi kartu vienybėje išraiška. 

Šiais metais sukako ir kitas jubiliejus, penkiasdešimt metų nuo Martyno Liuterio Kingo kampanijos už savo „svajonę“, už pilnas pilietines ir politines teises juodaodžiams. Ir šiandien, pažymėjo popiežius, Amerika išlieka „svajonių“ žemė – virstančių veiksmu, įsipareigojimu, dalyvavimu, pažadinančių tai, kas žmoguje giliausia. Per pastaruosius šimtmečius milijonai atvyko į šią žemę dėl savo svajonės kurti ateitį laisvėje.

Mes, šio kontinento žmonės, nebijome svetimšalių, nes daug iš mūsų patys buvo svetimšaliai, - pasakė popiežius, primindamas, kad jis, kaip ir daug jo klausytojų, yra imigrantų šeimų atžalos. Deja, pripažino jis, dažnai teisės tų, kurie šiose žemėse gyveno anksčiau, nebuvo pripažįstamos. Tačiau šiandien nebeturime kartoti praeities nuodėmių ir klaidų.

Dabartinės, didžiausios nuo Antrojo pasaulinio karo migracijos kontekste, popiežius drąsino laikytis auksinės taisyklės: „daryk kitam tai, ką norėtum, kad kiti tau darytų“ (Žr. Mt 7,12). Padėkime kitiems taip, kaip norėtume, kad mums padėtų. Auksinė taisyklė parodo mūsų atsakomybę saugoti ir ginti žmogaus gyvybę kiekviename jo tarpsnyje, sakė popiežius, primindamas JAV vyskupų raginimą ir savo paramą visiems, kurie yra už mirties bausmės panaikinimą, yra įsitikinę, kad bausmė neturi atmesti vilties ir reabilitacijos matmens.

Dorotėja Day, Katalikų darbininkų judėjimo steigėja, Dievo tarnaitė, yra dar viena didi amerikietė daug sakanti savo aistra teisingumui ir prispaustųjų naudai šiais laikais, kai socialiniai rūpesčiai tokie dideli. Pripažindamas milžinišką darbą, kuris jau padarytas, popiežius prašė tolesnio dosnaus įsipareigojimo prieš kraštutinį skurdą.

Didelė dalis šios kovos yra turto, gerovės kūrimas ir paskirstymas, korektiškai naudojant išteklius, technologijas ir verslo iniciatyvas. Verslas yra kilnus pašaukimas, kuris, tinkamai orientuojamas, kuria gerovę visiems, kuria darbo vietas, citavo savo encikliką „Laudato si’“ (129) popiežius. Tačiau Šventasis Tėvas pridūrė, kad visiems laikas keisti „kryptį“, kad būtų išvengta blogiausių žmogaus nulemtų aplinkos degradavimo pasekmių, ir Amerikos, kaip ir Kongreso, balsas yra svarbus.

Paskutinysis popiežiaus paminėtas išskirtinis amerikietis buvo cistersų ordino vienuolis Tomas Mertonas, kurio gimimo šimtmetis minimas šiais metais. Jis išlieka dvasinio įkvėpimo šaltinis ir vedlys daugybei žmonių. „Atėjau į pasaulį. Laisvas iš prigimties, Dievo atvaizdas, vis tik buvau savo paties prievartos ir egoizmo kalinys, pagal atvaizdą pasaulio, kuriame gimiau. Šis pasaulis buvo Pragaro paveikslas, pilnas tokių žmonių kaip aš, kurie myli Dievą, bet vis dėlto jo nekenčia; gimę, kad jį mylėtų bet gyvenantys viltį praradusių baimėje ir prieštaringuose troškimuose“ , citavo Pranciškus žinomą mąstytoją ir maldos mokytoją, ne visų savo laiku suprastą, tačiau atvėrusį naujus horizontus sieloms ir Bažnyčiai. Jis buvo taikos, dialogo tarp tautų ir religijų skleidėjas. Šioje perspektyvoje popiežius kalbėjo apie pastangas įveikti istorinius nesutarimus ir savo pareigą būti „tiltų statytoju“, užsimindamas apie naują pradžią tarp JAV ir Kubos, kuriai reikia drąsos, atvirumo ir praktinio jausmo.

Tarnavimas taikai ir dialogui apima ryžtą sumažinti ir, ilgalaikėje perspektyvoje, užbaigti daugybę ginkluotų konfliktų. Kodėl mirtini ginklai pardavinėjami tiems, kurie planuoja suteikti daugybę kančių žmonėms ir visuomenei? Atsakymą žinome, dėl pinigų. Prieš tokią gėdingą ir suokalbišką tylą yra mūsų pareiga spręsti problemą ir sustabdyti prekybą ginklais, - pasakė popiežius, kreipdamasis į įstatymų leidėjus šalies, kuri taip pat yra viena iš didžiausių ginklų gamintojų pasaulyje.

Keturi šios žemės vaikai, keturios svajonės: Linkolno, apie laisvę; Martyno Liuterio Kingo apie laisvę pliuralizme, visiems; Dorotėjos Day, apie socialinį teisingumą ir asmenų teises; Tomo Mertono, apie sugebėjimą dialoguoti ir atvirumą Dievui, apibendrino popiežius.

Vieni iš paskutiniųjų Pranciškaus kalbos Jungtinių Valstijų kongresui žodžių buvo apie šeimą, centrinę temą per visą jo kelionę. Kokia svarbi, - pažymėjo popiežius, - šeima buvo šios šalies kūrime. Kaip nusipelno mūsų paramos ir mūsų padrąsinimo. Bet negaliu nuslėpti savo susirūpinimo dėl šeimos, kuriai grasinama galbūt kaip niekad anksčiau, iš vidaus ir išorės. Suabejota pamatiniais santykiais, kaip ir pačiu santuokos bei šeimos pamatu. Galiu tik iš naujo kalbėti apie svarbą ir, ypač, šeimyninio gyvenimo turtingumą ir grožį.

Per keturių didžių amerikiečių „svajones“, darbus pabandęs pažvelgti į kai kuriuos Jungtinių Valstijų kultūrinio paveldo turtus, į amerikiečių dvasią, popiežius palinkėjo, kad ji toliau vystytųsi ir augtų.

Po kalbos Kongrese Pranciškus, lydimas Kongreso lyderių ir savo palydos, išėjo į balkoną pasveikinti ir palaiminti minios tikinčiųjų. (Vatikano radijas)