Popiežius pasaulio lyderiams JT asamblėjoje: be dvigubų intencijų, už kiekvieno asmens ir bendrą gėrį

Šis penktadienis, rugsėjo 25-oji, iš tiesų neeilinė diena Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje. Trijų dienų susitikime laukiama visų jos 193 valstybių narių prezidentų ir vyriausybių vadovų. Šio aukščiausio lygio susitikimo tikslas yra tvaraus vystymosi programos priėmimas ateinantiems penkiolikai metų, pagrindinį dėmesį skiriant kovai prieš ekstremalų skurdą ir aplinkos apsaugai, pratęsiant ir išplečiant 2000 metais priimtą programą. Šiemetinė generalinės asamblėjos sesija taip pat yra jubiliejinė – 70-oji. Be politinių pasaulio lyderių, tarp kurių ir Lietuvos prezidentė, dalyvaus pasaulinių finansinių organizacijų vadovai, Nobelio premijos laureatai, menininkai. Šiame kontekste galime suprasti iš tiesų nepaprastą pripažinimą ir svarbą, kurią įgyja popiežiaus Pranciškaus apsilankymas JT būstinėje penktadienio ryte ir kreipimasis į generalinės asamblėjos dalyvius paliečiant globalius klausimus.

Prieš šį kreipimąsi popiežius Pranciškus trumpai susitiko su JT generaliniu sekretoriumi Ban Ki-moon, su organizacijos personalu ir darbuotojais, dabartinės ir buvusios generalinių asamblėjų pirmininkais, Saugumo tarybos pirmininku ir kitais – jo apsilankymas šioje vietoje užtruko apie tris valandas.

Savo kalboje, pasveikinęs valstybių ir organizacijų vadovus, ir tuos, kuriems jie atstovauja, Pranciškus priminė, kad tai jau penktas popiežių apsilankymas Jungtinių Tautų būstinėje ir kad jis, kaip ir jo pirmtakai, pripažįsta, jog Jungtinės Tautos buvo adekvatus juridinis ir politinis atsakas tuo istoriniu momentu, kai atstumai ir sienos, padedant technologijoms, buvo viršytos, o kartu, rodos, kiekvienas natūralus galios apribojimas. Būtinas atsakas tuo metu, kai technologinė nacionalistinių ar melagingai universalių ideologijų galia tapo pajėgia nulemti pasibaisėtinus žiaurumus.

Per 70 JTO gyvavimo metų daug svarbių bendrų pasiekimų: tarptautinės teisės kodifikacija, žmogaus teisių tarptautinis normavimas, humanitarinės teisės patobulinimas, konfliktų sprendimas, taikos ir sutaikymo operacijos, minint tik dalį iš jų.

Šie pasiekimai yra šviesa, kuri kontrastuoja netvarkai, nulemtai nekontroliuojamų ambicijų ir kolektyvinio egoizmo. Yra aišku, kad, nors dar daug sunkių ir neišspręstų problemų, be šios tarptautinės iniciatyvos žmonija galėjo ir neišgyventi savo pačios nekontroliuojamo galimybių panaudojimo, - pasakė popiežius, prisimindamas tuos vyrus ir moteris, kurie pasiaukojančiai tarnavo visai žmonijai, kartais prarasdami ir gyvybes.

Kita vertus, nuolatos būtina reforma ir prisitaikymas prie laikmečio, siekiant kad kiekviena valstybė realiai dalyvautų sprendimuose JT organuose ar kitose institucijose, kad būtų išvengta pasinaudojimo ar piktnaudžiavimo besivystančiais kraštais.

Jungtinių Tautų uždavinys gali būti suvoktas, remiantis Chartijos preambule ir pirmaisiais straipsniais, kaip teisės suvereniteto siekimas, suprantant, kad teisingumas yra nepakeičiamas reikalavimas realizuojant visuotinės brolybės idealą. Kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso, pagal klasikinį teisingumo apibrėžimą, reiškia, kad joks žmogus ar žmonių grupė negali manytis visagaliais, autorizuotais pažeidinėti orumą kito asmens ar socialinės grupės. Faktinis galios (politinės, ekonominės, karinės, technologinės) paskirstymas tarp kelių subjektų ir juridinės reikalavimų bei interesų reguliavimo sistemos sukūrimas užtikrina galios apribojimą. Vis tik šiandien pasaulinėje panoramoje matome daug netikrų teisių ir tuo pat metu plačius sektorius be apsaugos, blogo galios panaudojimo aukas: aplinką, daugybę atskirtyje esančių moterų ir vyrų. Ši problema turi būti sprendžiama bendrai.

Ypatingai reikia teigti, kad egzistuoja tikra „aplinkos teisė“ ir tai dėl dviejų motyvų: pirma, mes, žmogiškos būtybės, esame aplinkos dalis, gyvename joje, su ja, joje pačioje yra etinės ribos, kurias žmogaus veikla turi pripažinti ir gerbti. Žmogus gali vystytis ir išgyventi tik palankioje aplinkoje, todėl kiekviena žala aplinkai yra žala žmonijai. Antra, kiekvienas kūrinys, ypač gyvos būtybės, turi vertę savaime, egzistencijos, gyvenimo, grožio, priklausomybėje nuo kitų būtybių. Krikščionys ir kitos monoteistinės religijos tiki, kad visata atsirado iš Kūrėjo meilės sprendimo, leidžiančio žmogui pagarbiai naudotis savo ir į save panašių gėriui ir Kūrėjo garbei, be piktnaudžiavimo ir, dar mažiau, autorizavimo ją naikinti. Visiems religiniams tikėjimams aplinka yra pamatinis gėris.

Piktnaudžiavimas ir aplinkos naikinimas susijęs su atskirtimi. Egoistinis ir neribotas galios bei materialios gerovės troškimas, veda prie piktnaudžiavimo turimomis materialiomis priemonėmis, kaip ir silpnųjų ar mažiau pajėgių – dėl fizinių galimybių, žinių ar technologijų, politinio svorio trūkumo – atskirties. Ekonominė ir socialinė atskirtis yra totalus žmogiškos brolybės neigimas ir sunkus pasikėsinimas į žmogaus ir aplinkos teises. Skurdžiausi yra tie, kurie yra „išmesti“ iš visuomenės, turi gyventi tuo, kas išmesta ir neteisingai patiria piktnaudžiavimo aplinka pasekmes. Šie reiškiniai sudaro paplitusią ir nejučia įsitvirtinusią „išmetimo kultūrą“.

Ši dramatiška situacija, pasak popiežiaus, liečia jo ir daugybės kitų sąžines, byloja apie atsakomybę. Jis linkėjo, kad tvaraus vystymosi iki 2030 metų darbotvarkės priėmimas, prasidėsiantis būtent šį penktadienį, taptų svarbiu vilties ženklu, kaip ir Paryžiaus konferencija apie klimatą.

Iškilmingai priimti įsipareigojimai, nors ir būtinas žingsnis link problemų sprendimų, yra nepakankami. Pasaulis visų valdančiųjų prašo praktinės, nuolatinės, veiksmingos valios, konkrečių žingsnių ir priemonių saugant aplinką ir mažinant atskirtį, kurios liūdnos pasekmės yra prekyba žmonėmis ir organais, mergaičių ir berniukų lytinis išnaudojimas, priverstinis darbas, taip pat prostitucija, narkotikų ir ginklų kontrabanda, terorizmas ir tarptautinis nusikalstamumas. Suvokiant šių iššūkių dydį ir aukų skaičių turime išvengti bet kokios pagundos kristi į deklaratyvų daugžodžiavimą raminant sąžines. Turime stengtis, kad mūsų institucijos iš tiesų būtų veiksmingos kovoje prieš šias rykštes. 

Problemų kiekis ir sudėtingumas reikalauja techninių matavimo instrumentų, bet ir čia slypi dvigubas pavojus: apsiriboti biurokratine veikla redaguojant ilgus gerų pasiūlymų vardijimus arba manant, kad vienintelė teorinė ir išankstinė išeitis atsakys į visus iššūkius.

Kovoje prieš kraštutinį skurdą reikia leisti moterims ir vyrams būti jų likimo kalviais. Integralus žmogiškas vystymasis, pilnas žmogaus orumas negali būti primesti, tačiau turi būti sukurti kiekvieno, kiekvienoje šeimoje, bendrystėje su kitais, teisingame santykyje su aplinka, kurioje vystosi žmogaus socialumas – draugais, bendruomene, kaimu, mokykla, darboviete, profsąjunga, regionu, tauta. To prielaida yra teisė į išsilavinimą, taip pat mergaitėms, gerbiant šeimų pirmumą ugdant vaikus ir socialinių kūnų, tarp jų ir Bažnyčių, bendradarbiavimą su šeimomis. Toks išsilavinimas yra Darbotvarkės iki 2030 metų pagrindas.

Tuo pat metu, - tęsė Pranciškus, - valdantieji turi padaryti tai, kas įmanoma, kad visi turėtų minimalią materialinę ir dvasinę bazę, kad jų orumas būtų iš tiesų apčiuopiamas ir kad galėtų sukurti šeimą, bet kokio socialinio vystymosi pirminę ląstelę. Materialiame lygmenyje tai reiškia turėti namus, darbo, žemės ir maisto, dvasiniame – dvasios laisvę, kuri apima religijos laisvę, teisę į išsilavinimą ir kitas pilietines teises. Prieiga prie šių materialinių ir dvasinių gėrių turėtų būti vystymosi darbotvarkės matas ir indikatorius. Visos šios integralaus vystymosi kolonos turi tą patį pamatą – teisę į gyvybę, teisę egzistuoti žmogiškai prigimčiai.

Neatsakingo ir blogo pasaulinės ekonomikos, vedamos tik greito uždarbio ir galios ambicijos, valdymo liūdnos pasekmės virto ekologine krize, dideliu biologinės įvairovės naikinimu, pradėjo kelti pavojų pačiam žmogaus rūšies išgyvenimui. Žmogus nėra vien valia ir laisvė, bet ir prigimtis. Aplinkos gynimas ir kova prieš atskirtį reikalauja matyti ne vien save, bet pačioje žmogaus prigimtyje įrašytą moralinį įstatymą, apimantį ir skyrimą tarp vyro ir moters, pagarbą gyvybei visose jos stadijose.

Be kai kurių prigimtinių etinių ribų pripažinimo ir be integralaus vystymosi kolonų statymo taikos ir vystymosi laisvėje idealai rizikuoja tapti nepasiekiamu miražu arba, dar blogiau, tuščiais žodžiais, kurie tarnauja kaip pateisinimas kiekvienam piktnaudžiavimui ar korupcijai; arba ideologinei kolonizacijai primetant anomalius gyvenimo modelius ir būdus, svetimus tautų tapatybei, galiausiai neatsakingus, perspėjo popiežius.

Tokio paties sąžiningumo Pranciškus prašė kalbant apie teisės ir derybų viršumą. Jei, anot jo, skaidriai yra taikoma Jungtinių Tautų chartija, be antrinių siekių, kaip privalomas teisingumo pagrindas, ne kaip priemonė užmaskuoti dvigubas intencijas, bus pasiekti taikos rezultatai. Kai, priešingai, norma yra supainiojama su instrumentu, kuriuo naudojamasi kada patogu arba vengiama, kai nėra patogu, tada atsiveria tikra nekontroliuojamų jėgų Pandoros skrynia, skaudžiai žalojančių populiacijas, kultūrinę ir biologinę aplinką.

Ne pirmą kartą popiežius pabrėžė vidinį prieštaravimą, kuris glūdi grėsme ir abipusiu sunaikinimu (branduoliniais ir kitais ginklais) paremtoje etikoje ir teisėje, tai tiesiog apgaulė kuriant „Jungtines Tautas“, kurios taptų „baimės ir nepasitikėjimo Jungtinėmis Tautomis“. Šventasis Tėvas paragino sąžiningai kovoti prieš ginklavimąsi.

Trokšdamas, kad tokios būtinybės nebūtų, negaliu nepakartoti savo žodžių dėl skausmingos situacijos visuose Artimuosiuose Rytuose, šiaurės Afrikoje, kitose Afrikos šalyse, kur krikščionys, kartu su kitomis kultūrinėmis ir etninėmis grupėmis, ir su ta daugumos religijos išpažinėjų dalimi, kuri nenori pasiduoti neapykantai ir beprotystei, buvo priversti stebėti savo kulto vietų, kultūrinio ir religinio paveldo, namų ir turto sugriovimą, patys turėdami alternatyvą bėgti, būti pavergtais arba sumokėti savo gyvybe už pritarimą gėriui ir taikai, - sakė popiežius, užsimindamas apie islamiškąjį fundamentalizmą, prašydamas rimto savo sąžinių ištyrimo tų, kurie atsakingi už tarptautinius reikalus, bet kokio konflikto atveju. Yra, pridūrė popiežius, mažiau pastebimų, bet milijonus gyvybių kainuojančių kitų konfliktų, kaip kad narkotikų kontrabandos reiškinys, susijęs su daugybe kitų korupcijos reiškinių.

Pačiame žmoguje slypi galimybės ir pavojai, pakartojo Pauliaus VI pastabą Pranciškus. Mums reikia teisingo požiūrio, kiekvieno asmens gyvybės ir aplinkos sakralumo suvokimo, kad tai, ką kuriame, iš tiesų būtų visų bendri namai. Tam reikia išminties, atviros ir transcendencijai, visagalio elito kūrimo atsisakymo, supratimo, kad asmeninio ir kolektyvinio gyvenimo pilnutinė prasmė yra tarnavime kitam, pagarbiame naudojimesi kūrinija dėl bendro gėrio. Tegu Jungtinės Tautos būna saugios ir laimingos ateities atrama, tegu valstybių vadovai atideda antrinius interesus ir ieško bendro gėrio.

Prašau Visagalį, kad taip būtų ir jums užtikrinu savo paramą ir maldą, paramą ir maldas visų katalikų Bažnyčios tikinčiųjų, kalbos pabaigoje sakė Pranciškus. (Vatikano radijas)