Šeimų susitikimo išvakarės. Pranciškaus padrąsinimas: Šeima - tarsi „vilties fabrikas“.

Šeštadienio vakare, kai Lietuvoje jau buvo naktis, daugybė tūkstančių žmonių dalyvavo Šeimų susitikimo budėjime kartu su popiežiumi Pranciškumi. Šventasis Tėvas pirmiausia važiavo tarp žmonių, kad juos galėtų pamatyti ir pasveikinti iš arčiau.

Specialiai įrengtoje scenoje, kurioje buvo ir Pranciškaus kėdė, pagrindinis vakaro vedėjas buvo žinomas aktorius Mark Wahlberg, jaunystėje atsidūręs beveik dugne, paliudijęs, glaudžiai susiejęs savo profesinę sėkmę ir šeimos gyvenimą su tikėjimu, buvo šokama, giedama ir dainuojama. Susitikimo dalyviai girdėjo garsiuosius Aretha Franklin ir Andrea Bocelli.

Tačiau, žinoma, pagrindinis dėmesys buvo skirtas šeimoms. Popiežius ir didžiulė auditorija išklausė šešis liudijimus, atspindinčius žmogiškų situacijų įvairovę, kuri vis dėlto išgyvenama viename ir tame pačiame tikėjime.

Pirmieji kalbėjo sužadėtiniai iš Australijos, Camillus O’Kane ir Ketty Walsh: apie tai, kaip jie, kaip katalikai, stengiasi sąmoningai pasiruošti santuokiniam gyvenimui su Dievo pagalba. Tai nereiškia, kad neturi baimių. Pakanka apsižvalgyti aplink – tiek daug išsiskyrusių, tiek daug bandymų šeimą pateikti kitaip. Bet taip pat netrūksta vilties, gero humoro, bendros maldos ir vienas kito rėmimo. „Melskitės už mūsų santuoką, už dviejų mėnesių, ir už tuos, kurie susituokę ar susituoks “, paprašė jie.

Po to kalbėjo moteris imigrantė, iš Ukrainos, Lesija, turinti du sūnus, iš kurių vienas serga cerebraliniu paralyžiumi – ir vis tik kupinas gyvenimo džiaugsmo. „Su Dievo pagalba išmokau būti stipri“, pasakė ji, paminėdama ir tą dieną, kai ją ir vaikus paliko vyras. Pranciškus priėjęs visus pasveikino, ypač apkabindamas sergantįjį sūnų.

Į sceną išėjo keturių jordaniečių šeima. Nidal ir Nida, jų dvi dukterys. Krikščionių šeimos, kurios gyvena tikėjimu, sakė jie, yra tarsi žvakės, kurios šviečia griovimo ir karo tamsoje, apgaubusioje Artimųjų Rytų regioną. Jos yra solidarumo židiniai tiems pabėgėliams, kurie, išvyti ir viską praradę, atvyko iš Irako ir Sirijos. Liudijimą sakęs šeimos tėvas pasakojo, kad žmona ir abi jo dukterys dirba tarp pabėgėlių, vargšų ir parapijoje, kuri tapo antrais namais. Bet tai tikėjimas, kuris visus suvienija ir kreipia veikti, suteikia jėgų veikti.

Po jų kalbėjo nigerietė Yfeyinwa iš Nigerijos, 24 metus gyvenanti santuokoje su vyru Chidi, turinti keturis vaikus. Jų šeima, sakė moteris, šiandien iš tiesų laiminga, tačiau ši brandi laimė neatėjo iškart. Pradžioje buvo daug skirtumų – dėl charakterio, dėl auklėjimo, buvo sunku ir daug įtampos. „Pradėjau eiti į kasdienes Mišias, melstis prieš Eucharistiją, prašydama Dievo padėti atrasti kelią“, liudijo Yfeyinwa. Pasitikėdami Dievu ir remiami tėvų ir kitų išmintingų porų, žinančių, kad gyvenimas kartu yra pastanga, jie ėjo pirmyn. Ilgą laiką jiems negimė vaikų, o bendruomenė, kurioje gausi šeima didžiulė vertybė, į juos žvelgė kreivai. Labai džiaugėsi, kai po keturių metų, sulaukė dukros, bet širdis sudužo, kai ji netrukus mirė, o aplinkui sklido prietaringi šnabždesiai. Bet ši nelaimė tarsi privertė iš tiesų ieškoti Dievo tokio, koks Jis yra ir tada malonė palengva palietė jos ir vyro santykius.

Tada liudijo seneliai, Leona ir Rudy Gonzales iš Niujorko, turintys dvylika anūkų ir proanūkių. Leona kalbėjo apie senelių išmintį, kuri gali padėti vaikams, jaunuoliams, jaunoms šeimoms priimti ir įveikti gyvenimo problemas, mylint Dievą ir padedant šiai meilei. Tai nebuvo taip lengva, kaip galėjo nuskambėti. „Padėk mūsų visuomenei pasitikėti šeima“, paprašė seneliai Pranciškaus.

Paskutinieji buvo sutuoktiniai iš Argentinos, iš Buenos Airių, santuokoje išgyvenę net šešiasdešimt metų, Mario ir Rosa. Susituokę 1955 metais, „tada ir šiandien pasitikime Dievu“, sakė Mario, trumpai apžvelgęs praeitą kelią – darbą, kantrybę, parapiją, vaikų gimimą, daug laimingų dalykų, bet taip pat ir liūdnų.

Paspaudęs ir jų rankas, Pranciškus kreipėsi į minią tikinčiųjų. Grožis, kurį liudijo scenoje pasirodę artistai, ir tiesa, apie kurią kalbėjo jaunos ir senos šeimos, pasak Pranciškaus, iš tiesų yra keliai link Dievo, nes Dievas pats yra grožis ir tiesa. Gėris mus veda link Dievo, nes Jis yra gėris.     

Viskas, kas gražu, kas tiesa ir kas gera veda mus pas Dievą, nes jis yra grožis, tiesa ir gėris, - energingai gestikuliuodamas pakartojo Pranciškus.  

Liudijusios šeimos, pasak popiežiaus, parodė, kodėl verta būti šeima. Ir kad visuomenė bus stipri, graži, teisinga ir gera, jei bus statoma ant šeimų.

Kartą vaikas mane paklausė klausimo, o jūs žinote, kad vaikų klausimai yra sunkūs – o ką Dievas darė prieš sukurdamas pasaulį? Prisipažinsiu, - juokdamasis sakė Pranciškus, - kad man buvo labai nelengva atsakyti. Bet pasakiau tai, ką dabar jums sakau – tada Dievas mylėjo, nes yra Meilė. Sūnaus, Tėvo ir Dvasios meilė buvo tokia didelė, kad Trejybė tarsi negalėjo jos suturėti, nusprendė ja pasidalinti su kitais. Tada sukūrė nuostabų pasaulį, o jame – moterį ir vyrą, šeimą, kuriai viską davė, patikėjo, kaip rašo Biblija. Savąjį grožį, gėrį ir tiesą Dievas davė šeimai. Žinoma, žemė nėra rojus, turime problemų, per velnio apgaulę žmogus išmoko maištauti. Tada Dievo duota meilė buvo beveik po mesta, atėjo pirmoji žmogžudystė, karai, ir apie tai rašo Biblija... Bet Dievas ir tada nepaliko šeimos, tokia didelė jo meilė. Jis norėjo eiti su savo tauta ir atėjus laikui pasiuntė į šeimą savo Sūnų, į tą šeimą, kuri laikė duris atviras Dievui. Marija negalėjo suvokti, kaip ji pastos, bet, girdėdama angelą, paklūsta meilėje, panašiai ir Juozapas. Taip Dievas galėjo gimti žmogaus šeimoje. Dievas nori atvirų šeimų, kuriose daug meilės ir rūpesčio, grožio, gėrio ir tiesos – tai jų tapatybės kortelė.

Bet ne vienas galėtų pasakyti – „Tėve, taip kalbi, nes esi nevedęs. Šeimos turi sunkumų, šeimose pykstamasi, kartais skraido lėkštės, o vaikai kelia problemų“. Tačiau šeimoje visada yra šviesa. Kai yra problemų, turime atsiminti, kad po Dievo Sūnaus kančios ant kryžiaus buvo Prisikėlimas. Šeima yra tarsi „vilties fabrikas“. Šeimoje yra sunkumų, bet jie įveikiami su meile. Turime žinoti, kad neapykanta ir pasidalijimas neįveikia jokios problemos. Meilė yra džiaugsmas ir ėjimas pirmyn.

Baigdamas savo pasisakymą, popiežius visų paprašė ypač rūpintis vaikais ir seneliais. Vaikai yra ateitis, o seneliai – šeimos atmintis ir išmintis. Reikia jų abiejų. Visuomenė, kuri nemoka rūpintis vaikais ir seneliais, neturi ateities.

„Visus pamatysiu rytojaus Mišiose“,  prieš suteikdamas palaiminimą pasakė Pranciškus, paprašęs prieš tai kartu su juo sukalbėti maldą, prašant Marijos ir Juozapo užtarimo – tikint, kad šeima yra verta gyvenimo ir pastangų. (Vatikano radijas)