2015-09-30 15:37:00

Bendroji audiencija. Šeima, kaip niekas kitas, suderina asmeninį matmenį su bendruomeniniu


Trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus apžvelgė savo apaštalinę kelionę Kuboje ir Jungtinėse Valstijose, kurion išvyko rugsėjo 19 dieną ir iš kurios grįžo šį pirmadienį, rugsėjo 28-ąją.

Ši kelionė, - sakė Šventasis Tėvas, - gimė iš troškimo dalyvauti VIII Pasauliniame šeimų susitikime, iš anksto suplanuotame Filadelfijoje. Šis „pradinis branduolys“ išsiplėtė iki vizito JAV ir Jungtinėse Tautose, po to iki Kubos, kuri tapo pirmuoju kelionės etapu.

Popiežius padėkojo prezidentams Castro ir Obamai, JT generaliniam sekretoriui Ban Ki-moonui už svetingumą, broliams vyskupams ir bendradarbiams.

„Misionero de la Misericordia – Gailestingumo misionierius“: taip prisistačiau Kuboje, gamta, kultūra ir tikėjimu turtingoje žemėje, - tęsė Pranciškus. – Dievo gailestingumas yra didesnis už bet kokią žaizdą, konfliktą, ideologiją; šiuo gailestingumo žvilgsniu galėjau aprėpti visą kubiečių tautą, tėvynėje ir kitur, virš bet kurio pasidalijimo. Šios gilios kubietiškos sielos vienybės simbolis yra Kobrės Gailestingumo Dievo Motina, lygiai prieš šimtą metų paskelbta Kubos Globėja. Nuvykau kaip piligrimas į šią šventovę, skirtą vilties Motinai, kuri veda teisingumo, taikos, laisvės ir susitaikymo keliu.

Galėjau pasidalinti su kubiečiais viltimi dėl šv. Jono Pauliaus II pranašystės išsipildymo: kad Kuba atsivertų pasauliui ir pasaulis Kubai. Nebe užsidarymai, nebe skurdo išnaudojimas, bet laisvė orume. Toks yra kelias, kuris verčia karščiau plakti tiekos jaunų kubiečių širdis: ne bėgimo ar lengvo uždarbio, bet atsakomybės, darbo dėl artimo, pagalbos silpniesiems kelias. Krikščioniškos ir tiek daug kentėjusios tautos šaknys teikia jėgų šiam keliui. Ypač drąsinau juo eiti kunigus, vienuolius, studentus ir šeimas. Šventoji Dvasia, užtariant Marijai, teaugina sėklas, kurias pasėjome.

Iš Kubos į Jungtines Amerikos Valstijas: tai buvo daug reiškiantis perėjimas, tai tiltas, kuris, ačiū Dievui, atstatomas. Anot popiežiaus, Dievas visada nori statyti tiltus, mes statome tiltus, o mūrai visada subyra.

Vašingtonas, Niujorkas ir Filadelfija – tokie buvo trys etapai Jungtinėse Valstijose. Vašingtone, - sakė popiežius, - sutikau politinės valdžios vadovus, paprastus žmones, vyskupus, vienuolius ir kunigus, vargingiausius ir atstumtuosius. Priminiau, kad didžiausias šios tautos ir jos žmonių turtas yra dvasinis ir etinis paveldas. Norėjau padrąsinti visuomenės kūrimą, ištikimą savo pamatiniam principui: visi žmonės yra Dievo sukurti lygūs ir turintys neatimamas teises – į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą. Šios vertybės išsipildo Evangelijoje, kaip gerai išryškino t. Junipero Serra, pranciškono, didžiojo Kalifornijos evangelizuotojo, kanonizacija. Toks yra krikščionio, bet taip pat kiekvieno meilę pažinusio žmogaus kelias: dalijimasis ja su kitais. Ant šio religinio ir moralinio pamato Jungtinės Amerikos Valstijos gimė ir užaugo, dėl šio pamato jos toliau gali išlikti laisvės ir svetingumo žeme, dirbti dėl teisingesnio ir broliškesnio pasaulio.

Niujorke, pasakojo Pranciškus, jis aplankė JT centrinę būstinę ir pasveikino ten dirbančius, susitiko su Organizacijos Generaliniu sekretoriumi, paskutinių dviejų Generalinių asamblėjų ir Saugumo tarybos primininkais. Kreipdamasis į tautų atstovus dar kartą padrąsino JTO atlikti savo vaidmenį remiant vystymąsi ir taiką, nepamirštant realiai ir bendrai rūpintis kūrinija; dar kartą prašė užkirsti kelią prievartai prieš etnines ir religines mažumas, prieš civilius.

Tiek Vašingtone, tiek Niujorke galėjau prisiliesti prie kai kurių švietimo ir šalpos tikrovių, iliustruojančių milžinišką tarnystę, kurią katalikiškos bendruomenės, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai teikia šiose srityse, - pridūrė Šventasis Tėvas.

Kelionės viršūnė buvo Šeimų susitikimas Filadelfijoje, kur horizontas, per šeimos „prizmę“, išsiplėtė iki viso pasaulio. Šeima, vaisinga vyro ir moters sąjunga, yra atsakymas į didįjį mūsų pasaulio iššūkį, kuris yra dvigubas: fragmentacijos ir masifikacijos, kurios sugyvena ir viena kitą remia, kartu remia ekonominį vartotojiškumo modelį. Šeima yra atsakymas, nes yra tokios visuomenės ląstelė, kuri suderina asmeninį ir bendruomeninį matmenį, yra tvaraus gėrių ir kūrinijos resursų tvarkymo modelis. Šeima yra integralios ekologijos subjektas ir plėtotoja, nes yra pirminis socialinis subjektas, kuris savo viduje turi du pamatinius žmonių civilizacijos žemėje principus: bendrystės principą ir vaisingumo principą. Biblinis humanizmas mums piešia tokią ikoną: žmonių pora, vieninga ir vaisinga, Dievo siųsta į Pasaulio sodą, kad jį dirbtų ir prižiūrėtų.

Ypatingai padėkodamas Filadelfijos arkivyskupui Charles’ui Chaputui, popiežius pridūrė, jog ne atsitiktinai, bet apvaizdiškai šiuo metu Pasaulinio šeimų susitikimo žinia, liudijimas ateina iš JAV, kurios praėjusiame amžiuje pasiekė didžiausią ekonominį ir technologinį išsivystymą be savo religinių šaknų paneigimo. Šios šaknys šiandien prašo atsispirti nuo šeimos pergalvojant ir keičiant vystymosi modelį dėl visos žmonių šeimos gėrio. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.