Pranciškus: Sinodas susirinko klausytis šeimos pamokymų

Vyskupų sinodo pradžios Mišių išvakarėse šeštadienį popiežius Pranciškus dalyvavo Italijos vyskupų surengtoje maldos vigilijoje. Popiežius, kreipdamasis į vigilijos dalyvius Šv. Petro aikštėje kvietė melstis, kad Šventoji Dvasia per ateinančias dienas ypatingu būdu apšviestų Sinodo asamblėjos tėvus. Maldos budėjime dalyvavo šeimų atstovai iš Italijos vyskupijų, pasaulinių bažnytinių judėjimų vadovai, kaip antai Katalikų akcijos, Neokatechumenų, Charizminio atsinaujinimo, Fokoliarų, Šventojo Egidijaus bendruomenės, Skautų ir kitų. Vigilijos homilijoje popiežius kalbėjo:

Šeima visuomet yra šviesa, kad ir silpnai matoma per pasaulio tamsumas. Tai įsidėmėtina, ypač tam tikrais laikotarpiais, kai suabejojama ar galima tamsą nugalėti, kai užsidaroma nuo išorės, kai traukiamasi apeinant atsakomybę iki galo atlikti savo dalį. Dievas prašo, kad sugrįžtume į pasaulį, būtume jo meilės žmonėms liudytojais. Dievas to prašo švelniai, nes jo malonės veikimas nekelia balso.

Pranciškus reiškė viltį, kad Sinodo tėvai gebės klausytis vieni kitų ir kalbėtis, prieš akis turėdami Jėzų, kuris yra galutinis Tėvo Žodis, kriterijus, pagal kurį viską suprantame.

Sinodas susirinko ne tiek, kad kalbėtų apie šeimą, kiek klausytųsi šeimos pamokymų, visuomet pasirengęs pripažinti jos orumą, sudėtį, vertę, nepaisant visų sunkumų ir priešingybių. Būsime verti Bažnyčios, kuri yra motina, gebanti perduoti gyvybę, besirūpinanti visą laiką ją perduoti su pasišventimu, jautrumu ir moraline jėga. Nes jei nesugebėsime suvienyti atjautos ir teisingumo, rizikuojame būti be reikalo griežtais ir neteisingais.

Popiežius priminė atsiskyrėlio vienuolio Karolio de Foucauld įžvalgas. Žvelgdamas į Nazareto šeimą, palaimintasis Karolis suprato gyrimosi turtais ir galia tuštybę; skelbdamas gerumą tapo viskuo visiems; suvokė, kad neįmanom augti Dievo meilėje kai vengiame žmogiškų ryšių tarnystės. Mylėdami kitus, mokomės mylėti Dievą, pasilenkdami prie artimo kylame prie Dievo. Foucauld, per brolišką ir solidarų artumą vargšams ir apleistiesiems suprato, kad pastarieji yra tikrieji evangelizuotojai, būtent iš jų išmokstame augti žmoniškumu. Kaip palaimintasis Nazareto šeimą, taip mes galime perprasti šeimą tik „įžengdami“ į jos paslėpto, kasdienio, bendro gyvenimo tikrovę, su visais jo skausmais ir džiaugsmais, į gyvenimą persmelktą kantrumo priešiškumuose, pagarbos kiekvieno padėčiai, nuolankumu, kuris išlaisvina ir sužydi tarnystėje; brolystės gyvenimu, kuris atsiskleidžia tuomet, kai pajuntame, kad esame vieno kūno dalis.

Melskimės, kad Sinodas mokėtų atskleisti santuokos ir šeimos patirtį; atpažinti, įvertinti ir iškelti visa, kas jame gražiausia, geriausia ir švenčiausia; aprėpti šeimoms iššūkį metančias pažeidžiamumo situacijas: skurdą, karus, ligas, gedulą, sužeistus ir iširusius santykius, sukeliančius įtampą, kartėlį, lūžius; šioms šeimoms, kaip ir visoms primintų, kad Evangelija yra „Geroji Naujiena“, nuo kurios visuomet galima pradėti iš naujo. (Vatikano radijas)