Pranciškus: šeima padeda nesijausti tapatybės kortelės numeriu

Bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus dar kartą grįžo, šiomis dienomis Romoje vykstančio Vyskupų Sinodo kontekste, prie šeimos temos, kuri tokia vertinga ir tuo pat metu nuvertinama.

Viešpaties keliu einanti šeima yra fundamentali liudijant Dievo meilę ir todėl nusipelno viso atsidavimo, kokį tik Bažnyčia gali duoti. Sinodas yra kviečiamas interpretuoti, šiandien, šį Bažnyčios rūpestį ir raginimą. Lydėkime Sinodo kelią savo malda ir dėmesiu. Šiuo periodu (trečiadienio) katechezės bus apmąstymai apie įvairius ryšio tarp Bažnyčios ir šeimos – neišardomo! – aspektus, visos žmonijos gėrio horizonte, - sakė popiežius.

Šioji Pranciškaus katechezė aptarė tai, ką jis pavadino „šeimos dvasia“, „šeimyniškumo dvasia“. Atidžiai pažvelgus į šiandienos vyrų ir moterų gyvenimą matyti, kad visur trūksta nemažos šeimos dvasios injekcijos. Santykių pobūdis – civilinių, ekonominių, juridinių, profesionalių, pilietinių – yra labai racionalus, formalus, organizuotas, tačiau taip pat sausas, perdžiūvęs, anonimiškas. Kartais nepakeliamas. Nors tarsi norintis visus aprėpti, toks santykių pobūdis tikrovėje palieka vienatvei ir nurašymui vis didesnį skaičių asmenų.

Štai todėl šeima visai visuomenei parodo gerokai žmogiškesnę perspektyvą – ji  išreiškia, anot popiežiaus, žmogišką santykį, kuris remiasi ant laisvai sudarytos meilės sąjungos. Šeima įveda į ištikimybės, nuoširdumo, pasitikėjimo, bendradarbiavimo, pagarbos ryšių poreikį, taip pat ir sunkiomis sąlygomis; moko gerbti duotą žodį, gerbti pavienius asmenis, pripažinti savo ir kitų ribas. Ir visi suprantame, koks nepakeičiamas šeimyninis dėmesys patiems mažiausiems šeimos nariams, trapiausiems, nukentėjusiems, galbūt sugriautiems savo pačių poelgių. Ne varžymasis ir savirealizacijos troškimas to išmoko.

Ir nors visa tai žinoma, šeima deramai nepripažįstama ir neremiama šiuolaikinės visuomenės politinėje ir ekonominėje santvarkoje.

Norėčiau pasakyti daugiau, - sakė popiežius: - šeima ne tik neturi tinkamo pripažinimo, tačiau ir nebemokina. Kartais norisi pasakyti, kad šiuolaikinė visuomenė, turėdama visą mokslą ir technologijas, dar nėra pajėgi šias žinias paversti geresnėmis gyvenimo kartu formomis. Bendro gyvenimo organizavimas ne vien vis daugiau įklampina į biurokratiją, tokią svetimą pamatiniams žmogiškiems ryšiams, bet ir socialinis ir politinis elgesys dažnai rodo degradavimo ženklus: agresyvumą, vulgarumą, panieką, kurie yra žemiau minimalaus šeimyninio auklėjimo slenksčio. Tai paradoksas – santykių prastėjimo kraštutinumai, biurokratinis klampumas ir amoralumas, susilieja ir vienas kitą maitina.

Tame Bažnyčia įvardina savo misijos dėl šeimos ir autentiškos šeimyninės dvasios istorinę prasmę: dėmesingai peržvelgdama savo pačios gyvenimą. Būtų galima pasakyti, kad „šeimos dvasia“ yra Bažnyčios konstitucinė sąranga: tokia krikščionybė turi būti, taip turi atrodyti. Yra parašyta aiškiomis raidėmis: „jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“, citavo apaštalo Pauliaus laišką efeziečiams popiežius. Bažnyčia yra ir turi būti šeima.

Jėzus, kai pašaukė Petrą juo sekti, jam pasakė, kad jį padarys „žmonių žveju“; tam reikia naujų tinklų. Galėtume pasakyti, kad šeimos yra vienas iš svarbiausių tinklų Petro ir Bažnyčios misijai. Tai nėra įkalinantis tinklas, priešingai! Jis išlaisvina iš negerų apleidimo ir abejingumo vandenų, iš vienatvės jūros, kuri paskandina daug žmonių. Šeimos gerai žino, koks yra jautimosi vaikais, o ne vergais ar svetimšaliais orumas, buvimas ne vien tik tapatybės kortelės numeriu.

Čia, šeimoje, Jėzus pradeda savo kelią tarp žmonių, kad įtikintų, jog Dievas jų nepamiršo. Čia Petras semiasi tvirtumo savo misijai. Čia Bažnyčia, paklusdama Mokytojo žodžiui, išeina žvejoti į plačius vandenis, įsitikinusi, jog žvejyba bus stebuklinga. Tegu Šventosios Dvasios skatinamų Sinodo tėvų entuziazmas subrandina proveržį tokios Bažnyčios, kuri palieka senus tinklus ir leidžiasi į žvejybą pasitikėdama savo Viešpaties žodžiu. Karštai melskimės už tai. Juk Kristus pažadėjo ir guodžia: jei net blogi tėvai alkaniems vaikams neatsako duonos, tai ar Dievas atsisakys suteikti Dvasią tiems, kad ir netobuliems, kurie jos prašo su aistringu atkaklumu! – pridūrė Pranciškus. (Vatikano radijas)