Sinodo Tėvai apie asamblėją: tendencijos idealizuoti šeimą, europocentiškumas

Toliau pristatome vyskupų pasisakymus apie Sinodą, publikuojamus įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Įpusėjus antrajai Sinodo savaitei, ryškėja kai kurios tendencijos. Kai kurie Sinodo tėvai pastebi, kad asamblėja  per daug europocentriška. Komentuodamas tai leidiniui „Vatican insider“ Italijos Albano vyskupas Marcello Semeraro paminėjo, kad diskusijose reikia atsižvelgti į tai, kad iššūkiai skirtingi pagal geografinius regionus: Europoje ryškus gimimų skaičiaus mažėjimas, Afrika susiduria su priešinga problema. Yra šalių, kur problema yra ne skyrybų skaičius, o poligamija.

Pasigirdo ir balsų, sakančių, kad per daug kalbama apie gailestingumą. Į tai vyskupas atsiliepia, kad malonė yra architektoninis teologijos principas. „Ką reiškia malonė? Veltui, nepelnytai. Kodėl to paties negalima sakyti apie gailestingumą? Turime nuolat grįžti prie Evangelijos dinamikos – kaip prisiminti, kad tas, kuris susivokia esąs mažas, esąs nusidėjėlis, pasijunta mylimas, kad jam atleidžiama“. Vyskupas pacituoja Paskalį: „Kaip atpažinsi savo nuodėmes? Pažinsi nuodėmes, kai tau bus atleista“.

Kardinolas Timothy Dolanas, dalyvaujantis Sinode, savo tinklaraštyje rašo apie „naująją mažumą”. Susituokę poros, kurios kartu ištveria sunkumus, homoseksualūs vyrai ir moterys, mėginantys gyventi skaisčiai, susižadėję poros, kurios pasirenka negyventi susidėjus. Kas sieja visus šiuos žmones? Visi jie siekia šventumo ir pasak kardinolo Dolan, jie yra naujoji mažuma, kuri  dažnai jaučiasi išstumta iš Bažnyčios. Jis pasakoja, kad dabar vykstančio Sinodo diskusijose dažnas žodis yra „įtraukimas” – kardinolas vardija imigrantus, vienišus žmones, asmenis, turinčius negalią, rasines mažumas, našlius, senelius, išsiskyrusius, asmenis, jaučiančius potraukį tos pačios lyties asmenims – jie visi esminiai Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios šeima juos myli, priima, mums reikia jų. Tačiau yra ir kita grupė, kuri turi būti prisimenama, kai  kalbama apie išstumtuosius iš modernios visuomenės ir net Bažnyčios: tai tie, kurie remdamiesi Dievo malone ir gailestingumu, siekia ištikimybės ir dorybių. „Jie žiūri į Bažnyčią ieškodami palaikymo ir padrąsinimo, nuoširdaus priėmimo. Mes negalime jų apleisti“, - kardinolo Dolan tinklaraštyje išdėstytas mintis apžvelgia agentūra „Catholic news agency“.

Australijos Brisbano arkivyskupas Mark Coleridge, vadovaujantis vienai iš angliškai kalbančių grupių, kalbėdamas apie Sinodą, sako, jog nors  prelatai turi daugybę įvairių nuomonių, kai kurie mano, jog yra pasirinkimas tik tarp tokių: ar „apleisti Bažnyčios mokymą“ ar pasitikėti „nekintamumo burbulu“. Tarp šių dviejų kraštutinumų išties yra didžiulė teritorija, kurią reikia ištirti : „Žodžiai ir sielovadinė veikla, sakanti - „gerai, mes neiname į kraštutinumus, neišmetame Bažnyčios mokymo pro langą, bet nesakome, kad mes nieko nesirengiame daryti. Tad reikia ištirti visokias galimybes šioje tarpinėje žemėje, kur Dvasia mus veda ir kviečia“. Arkivyskupas pabrėžia riziką idealizuoti santuoką ir šeimos gyvenimą. Jis sako, kad šiame Sinode pastebimas pavojus kalbėti apie šeimą labai idealizuotai ir romantiškai, nutolstant nuo pačios šeimos gyvenimo tikrovės. Iškyla tendencija žvelgti atgal į įsivaizduojamą „šeimos aukso amžių“, kai šeimą sudarė mama, tėtis ir trys ar keturi vaikai. Tai nebėra daugelio žmonių realybė šiandien, ir jei Sinodas to nesuvokia, tai paprasčiausiai reiškia, kad vyskupai kalba tarpusavyje tokiu būdu, kuris nesuprantamas kitiems žmonėms, - teigia Brisbano ganytojas. Jis pabrėžia, kad vyskupams reikia išlaikyti ryšį su žmonių šeimų gyvenimais. Jis mano, kad vyskupai turėtų būti tarsi „antenos“, kurios turėtų įsiklausyti ir suprasti šeimų įvairovę ir sudėtingumą. „Vietoje to, kad kalbėtume apie šeimos gyvenimo krizę, turime suvokti, kad iš tikrųjų krizėje yra mūsų pačių kartais per siauras supratimas, kas yra santuoka ir šeima“, apibendrina vyskupas. Jo interviu buvo publikuotas „Catholic leader“ žurnale ir keliuose kituose leidiniuose.

Monsinjorą Philippe Bordeyne, Paryžiaus katalikų instituto rektorių, žymus prancūzų teologą, dalyvaujantį Sinode kaip ekspertą, kalbino laikraščio „Avvenire“ žurnalistas. Paklaustas, kokią Bažnyčią mato po šio Sinodo,  monsinjoras atsako: Bažnyčią kaip bendruomenę,  kuri mokės klausytis, neskirstydama, broliškai ir suprantančiai žvelgiančią į visus. Jis pažymi, kad taip vyksta diskusijos Sinode: „esame skirtingi, bet siekiame to paties tikslo. Turime klausytis vieni kitų, kad statytume Bažnyčią, kuri būtų ištikima Viešpačiui“. (Vatikano radijas)