2015-10-28 00:00:00

Vienuolė: serganti prostitutė su trimis vaikais apvertė mano pašaukimą


Dirbau daug metų Afrikoje ir moterys buvo mano mokytojos. Iš jų išmokau svetingumo, džiaugsmo, dalijimosi. Moterys afrikietės yra nepaprastos savo skurde. Kai sugrįžau į Italiją, patekau į krizę. Man atrodė, kad išdaviau savo pašaukimą. Norėjau grįžti į Afriką, kol Turino Caritas, kur dirbau, surengė susitikimą. Jį gerai atsimenu: buvo 1993 lapkričio 2-oji, tada sutikau Mariją, moterį nigerietę, sergančią prostitutę su trimis vaikais, be dokumentų. Ji apvertė mano misionierišką pašaukimą ir būdą juo gyventi. Viešpats man ją atsiuntė, kad suprasčiau, jog misija nėra geografinis klausimas. Marija man padėjo įžengti į nakties ir gatvės pasaulį. Vėliau pažinau daug moterų, kaip ji: verges, sugriautas, niekinamus daiktus, „panaudok ir išmesk“. Išnaudojamas mano bendrapiliečių, kurie devyniasdešimčia procentų sakosi esantys katalikai. Supratau, kad turiu būti arti jų. Ir jos, kaip Marija, per mus, vienuoles, suprato skirtumą tarp tų, kurie jas išnaudoja ir tų, kurie joms padeda nieko neprašydamos atgal, - paskutiniame Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ priede moterims pasakoja sesuo Eugenia Bonetti, kuri, nepaisant savo 76 metų amžiaus, 20 iš jų praleistų padedant prekybos žmonėmis aukoms, vis dar energinga ir pilna iniciatyvų.

Pasak jos, susitikus su gatvės moterimis jai atsivėrė naujas pasaulis, apie kurį ir policija mažai tuo metu žinojo. Tapo aišku, kad daug moterų yra tikros vergės. Nemažai padėjo Afrikoje sukaupta patirtis, kalbų mokėjimas, kultūros pažinimas: taip buvo lengviau prisiartinti prie moterų, kurių iš tiesų buvo tūkstančiai, ir pasiūlyti joms kažką konkretaus: kalbos mokymąsi, medicininę pagalbą, darbą.

Pagalboje prekybos žmonėms aukoms buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias, pasakojo vienuolė. Į prostituciją įtrauktoms moterims reikėjo legalaus statuso. Po ilgų pokalbių su vyriausybe, su parlamentarais, ypač moterimis, 1998 metais buvo priimtas įstatymas, kuris iš tiesų atvėrė duris, leido padėti prekybos žmonėmis aukoms, leido jas priimti į globos namus arba centrus, sutvarkyti dokumentus. Iš kitos pusės, reikėjo įtikinti pačias moteris palikti prostituciją: prekeiviai ir suteneriai iš jų reikalavo pinigų sumos, kuri šiandien atitinka 60-70 tūkstančių eurų, jos tikėjo, kad taip padeda savo šeimai, kai kurios buvo atlikusios maginius ritualus ir manė, kad gali mirti, jei pasirinks kitą kelią. Bet parsidavus tūkstančius kartų moteris galiausiai nebėra ji pati.

Per 2000 metų jubiliejų, pasakojo sesuo Bonetti, Romoje 13 moterų kongregacijų atvėrė duris moterims iš gatvės, apie 250 moterų vienuolių pradėjo dirbti pagalbos centruose, šeimynų namuose, išklausymo centruose, gatvėse. Aišku, kad visi turi suvienyti jėgas: vyriausybė, mokyklos, šeimos, Bažnyčia, žiniasklaida. Nuo to laiko konkrečiai padėta šešiems tūkstančiams moterų. Tačiau jų situacija trapi. Ekonomikos smukimas pirmiausia atsiliepia joms, jos pirmiausia netenka oficialaus darbo. Taip buvo sukurta sugrįžimo į tėvynę programa: nuperkant bilietą, padedant nuomotis ir sukurti mažą verslą ar amatą du metus. Fondai nėra dideli, tačiau su tuo, kas turima, padedant moterų kongregacijoms, kurios yra Afrikoje, padaroma daug, ypač per „Talita Kum“ tinklą.

Kartais, priduria vienuolė, prostitucijos problema pavadinama pačių „moterų problema“, bet tai netiesa. Kai kiekvieną mėnesį Italijoj yra milijonai kreipimųsi dėl prostitucijos „paslaugų“, tai reiškia, kad tai „vyrų problema“. Viename Romos socialiniame centre, pasakoja ji, susiduria su absoliučia neviltimi: ten atsidūrusios moterys neturi nieko, tik lovą kurioje miega. Nieko neveikia nuo ryto iki vakaro, nieko negali veikti, nes net nėra bendro kambario. Nieko nežino apie savo rytojų. Kodėl pas jas ateinate, kažkas paklausė vienuolių, o viena sesuo atsakė – darome tą patį, ką ir Dievo Motina po kryžiumi. Ji nieko negalėjo pakeisti, bet mirė kartu su savo sūnumi. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.