Konferencija Kaire: kaip sutramdyti islamo ekstremistų fatvas?

Islamo kultūroje yra labai svarbi teisinė nuomonė, taip vadinamoji „fatva (fatwa)“, kuri remiasi Koranu, Mahometo gyvenimo poelgiais ir pasakymais, jo bendražygių pasakymais, ankstesniais amžiais suformuota jurisprudencija. Fatvos musulmoniškuose kraštuose paprastai yra parengiamos ir skelbiamos islamiškosios šariato teisės ekspertų, kurie gali būti akredituoti valdiškai, bet nebūtinai.

Tarsi savaime suprantama, kad teisinės nuomonės tuo pačiu klausimu skirtinguose kraštuose, pasak skirtingų ekspertų, ne vien islamiškoje teisėje, gali skirtis dėl daugelio motyvų. Tai gali būti laikoma teisėtu nuomonių pliuralizmu, sutarimo ieškojimu, prisitaikymu prie konkretaus konteksto.

Tačiau dabartinis ekstremistinis islamas išardė buvusią pusiausvyrą savo paties fatvomis ir interpretacijomis. Jei, pavyzdžiui, Vakarų gyventojui ekstremistinės ISIS organizacijos praktikuojamas mergaičių ir moterų lytinis išnaudojimas ir prekyba jomis, tarsi daiktais, atrodo tiesiog ciniška ir nusikaltėliška barbarybė už sveiko proto ribų, paieškojus atrastume pačios ISIS išsamiai parengtus argumentus ir svarstymus, kad iš tiesų tai yra teisėta – pagal Koraną, pagal islamiškas sąvokas ir praktiką. Panašiai ir kitais klausimais: terorizmo, žiaurių egzekucijų, civilių žudymo, atakų prieš musulmonus šiitus, paklusnumo šalies įstatymams. Tokioms fatvoms pasitelkiami radikalūs pamokslininkai. Ekstremistams praverčia ir internetas, kuris leidžia atrasti kokioje nors šalyje ir kokiame nors amžiuje kategoriškai pasisakiusį vieną kurį autoritetą ir šį jo pareiškimą prilyginti visuotinei taisyklei bei teisinti savo piktnaudžiavimus.

Tokiu būdu ekstremistinis islamas tarsi iš vidaus užkariauja ir radikalizuoja žmonių širdis ir protus, įtikina juos, kad tai jie elgiasi pagal tikruosius islamo nuostatus, kai kiti esą juos iškraipė ar ignoruoja. Būtent tai turint galvoje ir yra sakoma, kad ekstremizmas turi būti įveiktas ne vien ginklais ir ne vien islamui išorinių jėgų. Ekstremizmą iš tiesų gali išrauti pats islamas, „iš vidaus“.

Kaire, Egipte, kur yra vienos iš autoritetingiausių sunitiškojo islamo institucijų, tūkstantmečio al Azharo universiteto, būstinė, buvo sušaukta ekspertų ir muftijų konferencija. Ji buvo skirta būtent fatvų problemai: kaip jos turi būti skelbiamos, pagal kokius kriterijus, kas gali jas skelbti ir kaip jas taikyti. Ir ji buvo parengta, kaip deklaruota jos organizatorių, kaip atsvara ekstremistų iškraipymams.

Al Azharo universiteto interneto portale yra paskelbtas pranešimas, kurį konferencijoje skaitė šios institucijos didysis imamas Ahmad al-Tayyeb, jau ir pats ne kartą asmeniškai pasmerkęs ekstremizmą.

Jis priminė tradicinį fatvos svorį paprastam musulmonui: ją išgirdęs iš autoritetingo žmogaus jis laiko jam rūpėjusį klausimą išspręstu ir yra įsitikinęs, kad tokia yra teisinga religinė pozicija. Bet būtent todėl fatvos turi būti skelbiamos labai atsakingai, ypač jei jos liečia gyvybės klausimą. Jis smerkė paprastą draudimų išsirankiojimą iš senųjų autorių, taip iš tiesų išsiginant savo atsakomybės interpretuoti Koraną atsižvelgiant į savo laikmetį, tradicijas, papročius.

Iliustruodamas savo žodžius jis užsiminė apie senojo paveldo naikinimą. Netrūko reportažų, kurie parodė, kaip ISIS fundamentalistai plaktukais ir kūjais daužo tūkstantmetes skulptūras, sienas, mauzoliejus Sirijoje ir Irake, UNESCO paveldo vietose, esą vadovaudamiesi Mahometo nurodymu kovoti prieš stabmeldystę.  Pasak Al Azharo didžiojo imamo, Mahometo žodžiai buvo pasakyti tada, kai politeizmas iš tiesų buvo reali alternatyva jo skelbiamam monoteizmui. Bet jau daugybę amžių nebėra jokio musulmono, kuris supainiotų statulą su Alahu,  žvelgtų į ją kitaip, nei į archeologinį, meninį ar turistinį paveldą. Draudimas praranda prasmę, jei dingsta jo realus motyvas, o aklas imitavimas yra klaidingas.

Panašiai al-Tayyeb kalbėjo apie tai, kad dažnai ignoruojamas geografinis, kultūrinis ir laikmečio kontekstas: fatvos netinkamai „perkeliamos“ iš vienos kultūros, iš vienų sąlygų į kitas. Arba priešingai: kitam kontekstui pritaikyta fatva yra pasmerkiama kaip klaidatikystė ir iškraipymas.

Pasak didžiojo imamo, piktnaudžiavimas fatvomis, iškraipymas, neišmanėliškumas atnešė daug skausmo asmenims ir šeimos, taip pat kraujo praliejimą. Jis išsakė viltį, kad konferencija pradės naują „fatvų skelbimo erą“, skleidžiant saugumą ir taiką po tolerantiškos islamo teisės skėčiu. (Vatikano radijas)