Popiežius: Dabartinio meto problemas turime priimti ne kaip kliūtis, bet kaip iššūkius

Po trumpo vizito Prato vyskupijoje, nuo kurios prasidėjo ši vienos dienos apaštališkoji kelionė į Italiją, antradienį apie 10 val. popiežius Pranciškus atvyko į Florenciją ir katedroje susitiko su Italijos Bažnyčios suvažiavimo dalyviais – keliais šimtais visų šalies vyskupijų dvasininkijos, vienuolių ir pasauliečių atstovų. Suvažiavimo tema: „Naujasis humanizmas Jėzuje Kristuje“.

Šios nuostabios katedros kupole pavaizduotas Paskutinysis teismas: centre – Kristus, mūsų šviesa, - pradėjo savo kalbą Pranciškus. Mirusio ir prisikėlusio Jėzaus veido kontempliavimas atnaujina mūsų žmoniškumą, draskomą gyvenimo sunkumų ir slegiamą nuodėmės. Tačiau neturime bandyti prisijaukinti Jėzaus veido, nes jis yra Dievo transcendencijos ženklas. Jėzus yra mūsų žmoniškumo šaltinis. Turime visada su nerimu sau kelti tą klausimą, kurį jis kitados uždavė savo mokiniams: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16,15).

Nenoriu čia kalbėti apie abstraktų žmoniškumą, - tęsė Pranciškus, - apie tam tikrą žmogaus idėją, bet norėčiau paprasčiausiai nurodyti kelis esminius bruožus krikščioniškojo humanizmo,  kuris visų pirma reiškia „buvimą tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (plg. Fil 2,5). Koks tai nusistatymas?

Visų pirma nuolankumas. „Vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2,3), sako šv. Paulius filipiečiams. Čia glūdi labai konkreti žinia. Neturime kaip apsėsti siekti savo garbės, ginti savo „orumą, savo įtaką kitiems. Turime siekti Dievo garbės, žinodami, kad ji nesutampa su mūsų garbe.

Kitas krikščioniškajam humanizmui būdingas bruožas yra nesavanaudiškumas. „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2,4), prašo šv. Paulius. Krikščioniškame humanizme nėra vietos nei narcisizmui, nei susitelkimui vien į save. Jei mūsų širdis patenkinta savimi, joje nelieka vietos Dievui. Venkime užsidarymo struktūrose, kurios mums teikia saugomo iliuziją; venkime užsidarymo įpročiuose, kurių laikydamiesi jaučiamės ramūs“.

Dar vienas krikščioniškojo humanizmo bruožas yra gyvenimas pagal palaiminimus. Krikščionis yra palaimintas, nes jis kupinas Evangelijos džiaugsmo. Palaiminimais Viešpats mums rodo kelią. Eidami juo mes, žmonės, galime pasiekti tikrąją laimę.

Nuolankumas, nesavanaudiškumas, palaiminimai, - kalbėjo popiežius, - trys bruožai, kuriuos šiandien siūlau jūsų meditacijai apie krikščioniškąjį humanizmą. Jo šaltinis yra Dievo Sūnaus žmogystė. Jei Bažnyčia neseka Jėzaus nusistatymu, ji pameta orientaciją ir praranda prasmę. Jėzaus nusistatymas mums byloja, kad jei Bažnyčia žiūrėtų tik savęs, ji būtų liūdna Bažnyčia. Palaiminimai yra tarsi veidrodis, kuriame galime žiūrėti į savo atspindį, pasitikrinti ar einame teisingu keliu. Šis veidrodis niekada nemeluoja. Jei Bažnyčia turės šiuos tris bruožus – nuolankumą, nesavanaudiškumą, palaiminimų dvasią – ji sugebės atpažinti Viešpaties veikimą pasaulyje, kultūroje, kasdieniniame žmonių gyvenime. Daug kartų esu sakę, kad geriau aplamdyta Bažnyčia, sužeista ir susitepusi kelionėje, negus susirgusi nuo užsidarymo, įsitvėrimo į tai kas saugu.

Bažnyčiai gresia daugybė pagundų. Norėčiau paminėti dvi, - sakė popiežius. Visų pirma tai pelagianizmas, gundantis pasitikėti struktūromis, organizacijomis, abstrakčiu planavimu. Bažnyčios gyvenime pasitaikančių blogybių ar problemų akivaizdoje nevalia sprendimo ieškoti konservatizme ir fundamentalizme, seniai atgyvenusių formų restauravime. Krikščioniškasis mokymas nėra uždara sistema, nesugebanti kelti klausimų, abejonių, bet yra gyvas, neleidžiantis nurimti, įkvepiantis. Bažnyčia yra „semper reformanda“.

Kita pagunda, su kuria reikia kovoti, tai gnosticizmas, pasitikėjimas tik samprotavimų logika, nematant čia pat esančio brolio. Gnosticizmas įkalina tikėjimą subjektyvizme. Esminis dalykas, kuriuo krikščioniškoji transcendencija skiriasi nuo gnosticizmo yra įsikūnijimo slėpinys.

Tad ką mums daryti? Ko popiežius iš mūsų reikalauja? Jūs turite nuspręsti, - sakė popiežius Italijos Bažnyčios atstovams, - jūs, ganytojai ir Dievo tauta. Aš jus tik paraginau pakelti akis aukštyn ir kontempliuoti Kristų, pavaizduotą Paskutiniojo teismo scenoje virš mūsų galvų. Kas atsitiks, kai „ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir... atsisės savo garbės soste“ (Mt 25,31)? Ką sakys Jėzus?

Palaiminimai ir Jėzaus žodžiai apie Paskutinįjį teismą padeda mums savo krikščionišką gyvenimą suvokti šventumo perspektyvoje. Keli, paprastai žodžiai, bet labai naudingi. Viešpats mums tesuteikia malonę suprasti šią žinią!

Savo gana ilgą kalbą Italijos Bažnyčios suvažiavimo dalyviams popiežius Pranciškus užbaigė keletu praktinių patarimų. Visų pirma jis ragino Italijos Bažnyčią visada būti vargšų pusėje, vengti galios, politinės įtakos, pinigų, rūpinimosi tik savo įvaizdžiu pagundų. Bažnyčia turi būti atvira ir dialoguojanti su visais. Dialogas tai ne derybos, kuriomis siekiama sau laimėti kuo didesnį kąsnį. Dialogo tikslas – visų gerovė. Taip pat reikia saugotis, kad teologija nebūtų paverčiama ideologija. Tačiau tuo pat metu Bažnyčia turi duoti aiškius atsakymus į visus iššūkius, iškylančius visuomenės gyvenime, nes tikintieji tai juk ir savo šalies piliečiai. Tai ypatingai svarbu dabartinių didžiųjų permainų laikais. Galima net sakyti, kad dabartiniai laikai tai ne kaitos epocha, bet epochos kaita. Dabartinio meto problemas turime priimti kaip iššūkius, o ne kaip kliūtis. Viešpats veikia pasaulyje, - sakė Pranciškus. Tad jūs eikite į kelius ir kryžkeles, kvieskite visus, ką sutiksite, nieko neatstumdami. Kvieskite ypač tuos, kurie yra palikti pakelėse. Nekurkite kliūčių, nestatykite sienų, bet aikštes ir karo lauko ligonines. (Vatikano radijas)