Misionieriaus klausimas: ar adekvačiai suvokiame migracijos problemą?

Lapkričio 11-12 dienomis Maltoje buvo sušaukta konferencija apie migraciją, kurion pakviesti virš 60 šalių lyderiai, daugiausia iš Europos ir Afrikos. „Bendra atsakomybė, giliosios migracijos priežastys, legalios migracijos kanalai, migrantų apsauga, prieglobsčio prašymas, prekyba žmonėmis, repatriacija“ – tokios šio susitikimo pagrindinės temos.

Kaip jau daug kartų konstatuota, Europos Sąjungai masinė pastarųjų metų migracija tapo tikru išbandymu – ekonominiu ir politiniu. Tačiau kaip migracija matoma iš kitos pusės? Apie tai viename spalio mėnesio interviu kalba misionierius kombonietis t. Daniele Moschetti, daugybę metų gyvenantis Pietų Sudane ir gerai pažįstantis Afrikos tikrovę.

Pirmiausia, pažymi misionierius, mums būtų naudinga atsikratyti stereotipo, kad tik Europa yra migracijos tikslas. Pačioje Afrikoje, žemyno viduje, migruoja milijonai žmonių. Ne viena šalis, ir taip neturtinga, turi išlaikyti daugybę pabėgėlių. Afrikos kontinentas tam skiria milžiniškas pastangas, kurias turime įvertinti.

Kodėl žmonės migruoja, nors puikiai supranta, jog rizikuoja gyvybe? Štai, pasakoja misionierius, Pietų Sudanas, kuris paniro į neregėto žiaurumo etninius susirėmimus. Žmonės be galo nuskurdo, politika korumpuota, elitas pasisavino visus išteklius, kuriais su kitais nesidalija. Tai šalis, kuri išleidžia šimtus milijonų dolerių ginklams, kai bent 400 tūkstančių vaikų negauna jokio išsilavinimo. 2014 metais į kariuomenę buvo paimta 12 000 vaikų.

Arba Eritrėja, kuri turi didžiulį vystymosi potencialą, bet kurioje valdo karinis režimas, visiškai abejingas gyventojų poreikiams, nesirūpinantis net tokiais elementariais dalykais, kaip kelių priežiūra, nekalbant apie geresnes gyvenimo sąlygas. Neegzistuoja jokių galimybių jaunuoliui, kuris nori kažką daryti, o jauni žmonės, primena t. Moschetti, sudaro 70 procentų Afrikos populiacijos. Mums, Europoje, net sunku įsivaizduoti gyvenimą karinių režimų priespaudoje, visas čia nutinkančias absurdiškas situacijas.

Mes esame daug labiau ant jų supykę, nei jie ant mūsų, - kalbėjo misionierius, - nors žinome, kad jie turėtų tokią teisę. Dešimtmečiais, beveik amžių išnaudojome jų kraštus, jų išteklius, gamtinius ir žmogiškus. Palaikėme vergovę, kuri iki šiol gyvuoja tam tikru neo-kolonialistiniu ekonominiu pavidalu. Rėmėme turtingų kraštų plėtrą neturtingų valstybių sąskaita, sudarėme politinius ir ekonominius sandėrius su jų diktatoriškais režimais, nesirūpindami žmonių būkle. Investavome į prekybines ir industrines programas, nedomėdami kokios bus jų pasekmės vietos žmonėms. Tokiu būdu atsidūrėme prieš praktiškai pamišusią pasaulio sistemą. Vakarai nori gyventi geriau, negalvodami, kad kitus pasmerkė gyvent blogiau.

Pasak jo, turime galvoti apie integracija, kurios alternatyva yra tik konfliktas ir karas, nuo kurio kentėtų visi. Neturime dar kartą padaryti klaidos: smogti jėga kažkur „išorėje“ vardan savo „saugumo“.

Norime toliau plėšti resursus ir nieko neduodi atgalios? Tai nebeįmanoma. Tie žmonės neprašo kažkokių turtų, bet paprasčiausio orumo, - priduria misionierius, patikslindamas, kad integracija nereiškia afrikiečių emigraciją „bloku“ į Vakarus, bet pagalbą jiems gyventi oriai jų pačių šalyje.

Tampame turtingu ir nuvargusiu kontinentu, toliau tam tęsiantis mūsų lauks tik žlugimas, kuris jau matomas santykiuose, komunikacijoje. Esame paskendę apgaulingame modernizme. Nesuvokiame, kad patys save marginalizavome, kad gyvename netikrame pasaulyje, nes nesuprantame, kad didžioji pasaulio dalis negyvena taip, kaip mes. Esame privilegijuoti, bet jaučiamės nepatenkinti? – negailėjo kritikos kambonietis. (Vatikano radijas)