Pranciškus: Nestabmeldžiaukime daiktams ir savo įpročiams

Po kelių dienų pertraukos, popiežius Pranciškus penktadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje vėl sakė homiliją ir joje kalbėjo apie dvi tikintiesiems gresiančias pagundas: pagundą pernelyg sureikšminti ar net garbinti gamtą ir materialinius dalykus ir pagundą stabmeldžiauti savo įpročiams.

Pirmasis Mišių skaitinys iš Išminties knygos kalba apie gamtos grožį. Žmonės ja gėrisi, bet nesugeba matyti toliau už gamtos. Jie nepajėgūs suvokti transcendencijos, to kas pranoksta regimą pasalį, kas yra virš jo. Pasak popiežiaus, tai stabmeldžiavimas „imanentiškumui“. Žmonės gėrisi gamtos grožiu, bet nesugeba žengti žingsnio pirmyn. Jie prisirišę prie šios stabmeldystės; jei sužavėti gamtos grožio ir galios. Jie nesugeba pakelti akių į viso šio grožio kūrėją, į tą kuris viską sukūrė, kuris yra viso grožio autorius. Gėrėtis grožiu ir nieko daugiau nematyti – tai stabmeldystė. Visiems mums gresia pavojus stabmeldžiauti grožiui, nematyti transcendencijos. Tai stabmeldžiavimas tam, kas imanentiška. Žiūrime į daiktus kaip į stabus ar beveik stabus, negalvodami apie jų laikinumą, užmiršdami, kad ateis jų pabaiga.

Yra ir kitokios stabmeldystės pavojus, - sakė Pranciškus, - pavojus stabmeldžiauti savo įpročiams. Apie tai kalbama šios dienos Evangelijoje. Ir tvano laikais, ir Sodomos sunaikinimo laikais žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, nekreipdami dėmesio kas dedasi aplinkui. Viskas įprasta. Toks yra gyvenimas. Gyvenimas teka tokia vaga ir mes negalvojame kuo jis baigsis. Prisirišimas prie savo įpročių negalvojant kuo viskas baigsis irgi yra stabmeldystės rūšis. Bažnyčia mus kviečia pamąstyti apie pabaigą. Mes kartais stabmeldžiaujame tam kas mūsų gyvenime nusistovėję ir nekintama. O juk ir tai, panašiai kaip kūrinių grožis, vieną dieną pasibaigs. Kūrinių grožis amžinybėje virs kitu grožiu, mums įprastas pastovumas virs kitu pastovumu. Nes juk yra Dievas!

Mes, tikintieji, - kalbėjo Šventasis Tėvas, - neturime sustoti vietoje ir prisirišti prie mus supančių daiktų ir mūsų pačių susikurto pastovumo, bet turime vis eiti pirmyn. Mes, tikintieji, negrįžtame atgal, nesitraukiame, bet visą laiką žengiame į priekį. Keliaujame šiame pasaulyje, gėrimės kūrinija, bet jos nedieviname. Ji tik atspindi mūsų laukiantį didįjį grožį. O mūsų įpročiai įsilies į amžiną giesmę, Dievo garbės kontempliavimą. (Vatikano radijas)