Popiežius Pranciškus: Saugokimės pasaulio dvasios

Pirmadienio rytą aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje, popiežius Pranciškus savo homiliją pradėjo atkreipdamas dėmesį į pirmajame skaitinyje iš Makabėjų knygos aprašomos situacijos panašumus į dabartiniais laikais mums gresiančius pavojus.

Karalius Antiochas Epifanas primeta Izraelio tautai pagoniškus papročius. Viskas prasidėjo nuo iš šalies žiūrint nekaltos situacijos: Izraeliui sąjunga su kaimynais buvo naudinga ir iš pradžių helenistų keliamos sąlygos atrodė priimtinos. Gyvensime kartu su jais, būsime visi lygūs – tokia idėja kai kam atrodė patraukli. Daugelis žydų pasidavė supasaulėjimui, nesuvokdami, kad po to seks reikalavimas išsižadėti protėvių tikėjimo ir galiausia ateis persekiojimai.

Paskui karalius įsakė, kad visi jo karalystės gyventojai sudarytų vieną tautą – kad galiotų tik vienas mąstymas, kad visi atsisakytų savo ankstesnių papročių. Visos tautos pakluso karaliaus įsakui. Taip pat ir daugybė izraelitų ėmė aukoti stabams, pamynę šabą. Vienintelė galiojanti mąstymo forma veda į apostaziją. Be toks skirtingumas draudžiamas, visi yra vienodi. Kažką panašaus matome ir vykstant Bažnyčios gyvenime, kai kurios religinės šventės jau vadinamos kitais vardais. Pavyzdžiui, Viešpaties gimimo šventė – Kalėdos, jau vadinama kitu vardu. Tai daroma tam, kad būtų ištrinta tapatybė.

Izraelyje tuo metu buvo deginamos Įstatymo knygos ir jei kas išdrįsdavo pasipriešinti, tokius karaliaus buvo įsakyta bausti mirtimi. Štai ir persekiojimai, išaugę iš nekaltai atrodžiusios, bet nuo pat pradžių užnuodytos šaknies. Man visada darė įspūdį, - sakė popiežius, - tie Viešpaties atsisveikinimo kalbos žodžiai, kuriais jis prašo Tėvą, kad saugotų jo mokinius nuo pasaulio dvasios.

Viskas prasideda nuo mažos paslėptos šaknies, - kalbėjo popiežius, - o galiausiai virsta didžiule nelaime, persekiojimais. Tai pasaulio dvasios apgavystė. Dėl to Jėzus meldė Tėvą: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“, kad apsaugotum nuo supasaulėjimo, nuo to netikro humanizmo, kuris kėsinasi užimti tikrojo žmogaus – Jėzaus Kristaus vietą, kuris nori iš mūsų atimti mūsų tapatybę ir  viską paversti vienu vienodu mąstymu. Šiandien girdime sakant: „Jei visi taip daro, darykime ir mes“. Šiandien turėtume pamąstyti kokia yra mūsų tapatybė. Kas aš esu: krikščionis ar pasaulio žmogus? O gal tik sakau, kad esu pakrikštytas, gyvenu krikščioniškoje šalyje? Supasaulėjimas ateina lėtai, auga, bando save įtvirtinti, užkrečia kitus. Viskas prasideda nuo pasiteisinimo: „mes juks darome kaip kiti žmonės, nesame skirtingi“ ir galiausiai visiškai supasaulėjame. Iš ten visas blogis.

Šiomis paskutinėmis liturginių metų dienomis Bažnyčia mus kviečia saugotis tų „užnuodytų šaknų“, kurios mus atitolina nuo Viešpaties,- sakė popiežius baigdamas homiliją. Melskimės už Bažnyčią, prašykime Viešpatį, kad saugotų ją nuo supasaulėjimo. Bažnyčios tapatybėje visada teatsispindi Jėzus Kristus. Mes visi saugokime krikštu gautą savo tapatybę, neatsisakykime jos norėdami būti  panašūs į kitus, būti „normalūs“ kaip kiti. Viešpats tesuteikia mums malonę apsaugoti savo tapatybę nuo pasaulio dvasios, kuri vis stiprėja, bando įsitvirtinti, mus užkrėsti. (Vatikano radijas)