Bendroji trečiadienio audiencija. Bažnyčioje daug durų, kurios turi būti atviros!

Šio trečiadienio bendrąją audienciją popiežius Pranciškus paskyrė Gailestingumo jubiliejui, ypač karštai ir spontaniškai kalbėdamas apie „duris“: šventąsias duris, parapijų duris, mūsų širdžių duris, galiausiai tas duris, kuriomis tapo pats Jėzus.

Prieš mus yra durys Dievo Gailestingumo, kuris priima mūsų atgailą siūlydamas atleidimo malonę. Durys yra plačiai atvertos, reikia šiek tiek drąsos iš mūsų pusės, kad peržengtume slenkstį. Kiekvienas iš mūsų savyje turi dalykų, kurie sveria. Visi esame nusidėjėliai. Pasinaudokime būsimu momentu ir perženkime slenkstį to Dievo gailestingumo, kuris niekad nepavargsta atleisti ir mūsų laukti. Drąsos, ženkime per tas duris! – ragino Pranciškus.

Neseniai pasibaigusiame Vyskupų sinode visos šeimos ir visa Bažnyčia gavo kvietimą susitikti prieš šių atvirų durų. Bažnyčia buvo padrąsinta atverti savo duris, išeiti kartu su Viešpačiu pasitikti sūnų ir dukterų, kurie kelyje, kartais sutrikę, kartais pasimetę šiais sunkiais laikais. Ir jei Dievo gailestingumo durys visada atviros, - kalbėjo popiežius, - taip pat mūsų bažnyčių, mūsų bendruomenės meilės, mūsų parapijų, mūsų institucijų, mūsų vyskupijų durys visada turi būti atviros, nes taip visi galime išeiti nešant Dievo gailestingumą. Jubiliejus reiškia dideles Dievo gailestingumo duris, bet taip pat mažas mūsų bažnyčių duris, atviras, kad Viešpats galėtų įžengti ir kad galėtų išeiti, dažnai būdamas įkalintas mūsų struktūrų, egoizmo ir kitų dalykų.

Viešpats niekad nelaužia durų, - tęsė popiežius. – Ir jis prašo leidimo įžengti. (...) Įsivaizduokime, Viešpats, kuris beldžiasi į mūsų širdžių duris! Vis dar yra pasaulyje vietų, kur durys neužrakinamos raktais. Bet daug kur kitur užsklęstos durys tapo normalumu. Bet neturime pasiduoti idėjai, kad šią sistemą turime naudoti visame mūsų gyvenime, mūsų šeimose, miestuose, visuomenėje ir, dar mažiau, Bažnyčios gyvenime. Tai būtų baisu. Nesvetinga Bažnyčia, savyje užsidariusi šeima apmarina Evangeliją ir išsausina pasaulį. Bažnyčioje neturi būti užsklęstų durų, jos turi būti atviros!

Taip, durys turi saugoti, bet neturi atstumti. Durys neturi būti laužiamos, priešingai, reikia prašyti leidimo, nes svetingumas sušvinta laisvėje priimti ir aptemsta invazijoje per jėgą. Durys turi būti dažnai atveriamos, žiūrint ar lauke niekas nelaukia, gal neturi drąsos ar net jėgų pasibelsti. Kiek žmonių prarado pasitikėjimą, nebeturi drąsos pasibelsti į mūsų krikščioniškos širdies duris, į mūsų bažnyčių duris... Jie ten, neturi drąsos pasibelsti, mes atėmėme jų pasitikėjimą: prašau, taip neturi atsitikti. Durys daug ką pasako apie namus ir apie Bažnyčią.

Norėčiau, - pridūrė Šventasis Tėvas, - pasakyti keletą dėkingumo žodžių visiems mūsų durų sergėtojams: mūsų namuose, pilietinėse institucijose, bažnyčiose. Dažnai durininkų malonus elgesys perduoda žmoniškumą ir visų namų svetingumą, jau prieangyje. Yra ko išmokti iš tų vyrų ir moterų, kurie saugo susitikimo ir svetingumo vietas miestuose. Visiems durų sargams – namuose ar bažnyčiose – didelis ačiū!

Tiesa sakant, gerai žinome, kad mes patys esame Dievo durų sargai ir tarnai. Kaip vadinasi Dievo durys? Kas gali pasakyti, kaip jos vadinasi?! – klausė popiežius žmonių šv. Petro aikštėje, paprašydamas garsiai pakartoti atsakymą: - Jėzus, kuris apšviečia visas gyvenimo duris, taip pat ir mūsų gimimo bei mūsų mirties. Kaip jis pats sakė: „Aš esu durys. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“. Jėzus yra durys, kurios leidžia įeiti ir išeiti. Dievo avilys yra  prieglobstis, bet ne kalėjimas. Paprastai vagys vengia durų, bando įsibrauti per langą, per stogą, nes turi blogų ketinimų. O mes turime eiti per duris ir klausytis Jėzaus balso: tada esame saugūs, esame išgelbėti. Galime įžengti be baimės ir išeiti be pavojaus.

Bažnyčia yra Ganytojo durininkė, kuri atidaro duris, pagalbininkė, kuri atidaro vartus Ganytojo avims. Ne jos uždavinys yra atrinkti avis. Visos avys yra Ganytojo ir pagalbininkas paklūsta Ganytojui, pagalbininkas nėra Viešpaties namų šeimininkas.

Šventoji Šeima gerai žino, ką reiškia atviros ar uždaros durys tam, kuris laukia vaiko, kuris neturi prieglaudos, kuris bėga nuo pavojaus. Tegu krikščioniškos šeimos savo namų slenkstį paverčia Dievo svetingumo ir gailestingumo ženklu. Būtent taip Bažnyčia turi būti atpažįstama kiekviename pasaulio kampelyje: kaip besibeldžiančio Dievo sergėtoja, kaip Dievo svetingumas, kuris neuždaro durų prieš veidą, pasiteisindamas, jog nesi namuose. Su tokiu nusiteikimu būsime arti Jubiliejaus, yra šventosios durys ir yra didelės Dievo Gailestingumo durys. Tegu ir mūsų širdyse būna durys, kad visi gautume Dievo atleidimą, suteiktume savo atleidimą, priimtume tuos, kurie beldžiasi į mūsų duris.

*

Bendrosios trečiadienio audiencijos metu popiežius Pranciškus taip pat paskelbė du kreipimusis. Poryt, - sakė jis, - minima Pasaulinė vaikystės teisių diena. Visų pareiga yra saugoti vaikus ir pirmiau už bet kurį kitą kriterijų žiūrėti jų gėrio, kad niekad nepatirtų vergovės ar piktnaudžiavimo formų. Linkiu, kad tarptautinė bendruomenė atidžiai stebėtų vaikų gyvenimo sąlygas, ypač kur jie gali būti rekrūtuoti ginkluotų grupuočių; padėtų šeimoms užtikrinti kiekvieno berniuko ir mergaitės teisę į mokyklą ir ugdymą.

*

21 lapkričio Bažnyčia prisimena švenčiausios Marijos paaukojimą šventykloje. Šia proga dėkojame Viešpačiui už pašaukimus tų vyrų ir moterų, kurie, vienuolynuose ir eremuose, paskyrė gyvenimą Dievui. Kad atsiskyrusios bendruomenės galėtų vykdyti savo svarbią misiją, maldoje ir darbščioje tyloje, tenepritrūksta mūsų dvasinio ir materialinio artumo. (Vatikano radijas)